Klausytis Lietuvoje M.Galkino bajerių, kai Ukrainos atlikėjai žūsta kare, būtų amoralu

Bronislovas Matelis, Seimo TS-LKD frakcijos narys

Lapkričio mėnesį Lietuvoje lankysis ir  net keturis pasirodymus surengs garsus Rusijos humoristas ir parodijų meistras, renginių vedėjas Maksimas Galkinas. Beje, dar garsesnės atlikėjos Alos Pugačiovos vyras. Iš pirmų pranešimų matyti, kad pasirodymo organizatoriai linkę kai ką nutylėti.

Sieksiu būti teisingai suprastas, todėl kai ką privalau paaiškinti. Mat esu įsitikinęs, kad jam neturi būti leista koncertuoti Lietuvoje. Nepaisant to, kad, kaip skelbia jo koncerto organizatoriai, jis pasmerkė Rusijos surengtą karą prieš Ukrainą ir dėl to Rusijos režimo yra įvardijamas kaip užsienio agentas, neva gaunantis savo veiklai pinigų iš Ukrainos.

Pastaraisiais mėnesiais, o ir anksčiau, įsitikinome, kad Rusijos gyventojų mentaliteto apčiuopti neįmanoma. Bet jeigu vertinsime labai paprastai, be ilgų išvedžiojimų, Vakarų kultūros standartais, apčiuopti tą charakterį net labai įmanoma.

Štai bene garsiausias Rusijos disidentas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, iškentęs sovietinių lagerių baisumą, grįžęs į tuomečio Rusijos prezidento Boriso Jelcino Rusiją, joje jautėsi svetimas. Netrukus jis paniro į rusiškojo nacionalizmo upę ir ilgėjosi Rusijos imperijos.

Tai niekaip nenubraukia jo nuopelnų atveriant pasauliui sovietinio rėžimo nusikaltimus, tačiau puikiai demonstruoja rusiškojo mentaliteto šaknis – net ir pats daug kentėjęs, jis ėmė žavėtis neapykantą bei smurtą skleidžiančiu rusiškuoju nacionalizmu, kuris šiandien privedė pasaulį prie Trečiojo pasaulinio karo slenksčio.

Ir tokių asmenybių Rusijoje yra daug. Tas pats Aleksejus Navalnas neneigė Rusijai įsiveržus į Sakartvelą raginęs paleisti į auką raketą, pritarė Krymo okupacijai, o iš partijos „Jabloko“ buvo pašalintas dėl atvirų nacionalistinių ir imperinių pažiūrų, pritarė „rusiškojo pasaulio“ ideologijai.

Vakarų politologai atsargiai vertina A.Navalną, nes įtaria, kad jis savo tyrimams daug informacijos gauna iš Rusijos saugumo tarnybų ir mano, kad šiam laimėjus prezidento rinkimus, valdžia ir toliau išliks jėgos struktūrų rankose, tik valdys jau kitas jų klanas.

Turime remti visus, kurie šiandien priešinasi Putino režimui, tačiau privalome būti atsargūs ir nuolat kelti dabartinei opozicijai nepatogių klausimų: demokratinės ar imperinės Rusijos norėtumėte, ar manote, kad Rusija privalo sugrąžinti kaimynų užgrobtas visas svetimas teritorijas? Tie klausimai tinka ir M.Galkinui.

Kodėl to reikia? Štai toks Rusijos visuomenės, net ir vadinamosios opozicijos, nuolaidžiavimas privedė prie masinių žudynių, prievartavimų ir šimtų Ukrainos vaikų deportacijos bei naikinimo. Būtent jų abejingumas privedė prie vienos tautos genocido. Ir tai baisu.

Sakysite, bet juk yra Rusijos visuomenėje tikrų demokratų, blaiviai mąstanti visuomenės mažuma. Yra. Ir Hitlerio valdomoje Vokietijoje buvo kitaip mąstančių, bet dėl to pasaulis nebuvo linkęs nuolaidžiauti tironui ir jo apgautai gyventojų daugumai. O aktyvūs kovotojai su Putino režimu Vakarų šalyse prieglobsčio visuomet sulauks.

Arba imkime tokį žurnalistą Aleksandrą Nevzorovą, savo filmu „Naši“ciniškai ir žiauriai suniekinusį mūsų kovą už laisvę 1991 Sausio 13-ąją. Tuo metu ne vienam tų įvykių dalyviui ir liudininkui verkti norėjosi nuo jo pasakojimo, kaip lietuviai neva patys šaudė į savus.

Manote A.Nevzorovas atsiprašė? Gal paaiškino kiek ir kas jam sumokėjo už tą nesąmonę? Atgailavo? Ne. Jis dabar tapo didžiu kovotojų su Putinu ir jo režimu. Gyvena Italijoje. O gal dabar šis režimas tiesiog mažai pasiūlė už Ukrainos šmeižimą?

Kalbėdamas apie tuos senus įvykius A.Nevzorovas Lietuvos žurnalistui Ramūnui Bogdanui yra sakęs: „Bet supraskite mane teisingai: aš neatgailauju, neatsiprašinėju. Taip elgtis – ne mano nuostata.“

Kažkokia košė galvoje. Geriausiai ją paaiškina dabar vykstančios jaunų vyrų maratono varžybos bėgant iš Rusijos. Nemažai jų prie Sakartvelo ar Kazachstano valstybinės sienos lupa nuo savo automobilio „Z“ raidę. Mat tose valstybėse tokia simbolika draudžiama.

Kai kurie Rusijos kultūros  ir net politikos grandai kažkuo panašūs į tuos marginalus. Jie lyg ir nekenčia Putino, bet jeigu jo vietoje būtų kitas, kuris neimtų jų į kariuomenę, gal ir grįžtų, vėl tą raidę užsiklijuotų bei skleistų rusiškąjį fašizmą. Jiems nesvarbu, kad tie patys rusai, gal net kaimynai, Ukrainoje žudo ir prievartauja vaikus.

Keliose Tbilisio kavinėse reikalaujama, kad rusai užpildytų anketą su savo asmens duomenimis ir raštu išsakytų savo poziciją dėl Sakartvelo ar Ukrainos teritorijų aneksijos, priešingu atveju į kavinę neįleidžia. Mes irgi turime teisę to paties pareikalauti iš M.Galkino ir kitų Rusijos kultūros veikėjų, kurių pasisakymai dažnai priklauso tik nuo vėjo krypties.

M.Galkinas, jau po Krymo aneksijos, 2015 metais dalyvavo Rusijos dienos minėjime Kryme, vedė koncertą, kuriame publiką linksmino nemažai Putino režimo padlaižių, vadino Krymą mažąją Rusija ar dar kažkaip.

Dar vėliau jis savo koncerte pasišaipė iš ukrainiečių kalbos. Kremliaus ideologai, pasitelkdami tuos pačius kultūros grandus, tokius kaip Nikita Michalkovas, ir dabar įrodinėja, kad ukrainiečių kalba kažkokia menka, net agresiją skatinanti ir todėl apskritai neturi teisės egzistuoti.

Dėl to Ukrainos Kultūros ministerija prieš metus kreipėsi į Ukrainos saugumo tarnybą, kad M.Galkiną paskelbtų nepageidaujamu asmeniu. Kokia dabar situacija, aš nežinau, bet M.Galkino pavardė Ukrainoje dėl įvairių pažeidimų skambėjo ne kartą.

Ar tikrai žinome, kokios mintys M.Galkino galvoje kunkuliuoja šiuo metu? Ar galime būti tikri, kad išvykęs iš Lietuvos šis atlikėjas nenuvyks į Krymą ir „Z“ raidės fone nesimėgaus Rusijos režimo dėmesiu?

M.Galkino koncertą rengiantys asmenys išplatino labai gražų tekstą, o mūsų žiniasklaida mielai jį sukramtė. Esą M.Galkinas pasisako prieš Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Bet visos tiesos nepasakė.

Puikiai suvokiu šio atlikėjo žmonos A.Pugačiovos įtaką Rusijos visuomenei. Ypač vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojams. Ji yra ikona, gal net įtakingesnė už A.Navalną, todėl ir aš džiaugiuosi jos vyro konfliktu su Rusijos režimu, bet ar tikrai tos įžymybės siekia šiame kare tikros tiesos ir demokratinių permainų Rusijoje?

M.Galkinas šiuo metu apie savo poziciją kalba labai aptakiai, esą jis tik nori būti laisvas ir nori kalbėti, ką galvoja. O ką jis galvoja, tarkime, apie Rusijos aneksuotas teritorijas, gal tik jis vienas ir žino. Ir tada atvažiuoja juokelius laidyti į Lietuvą. Tuo metu, kai garsūs Ukrainos atlikėjai, žinomi sportininkai kaunasi su rusais ir žūsta fronte.

Ukrainiečių pasikviesti mes kol kas negalime. Dažnas jų dainuoja tiesiog apkasuose arba sugriauto miesto fone. Ir to pamiršti neturime teisės.

Karas išgrynina vertybes, todėl toks žmogus negali būti apskritai prieš karą, bet tuo pačiu pritarti svetimų teritorijų aneksijai bei gintis nuo tiesaus atsakymo aiškindamas, kad tiesiog noriu būti laisvas. Noriu važiuoju į Krymą, o noriu – į Lietuvą koncertuoti? Tai laisvė? Tikrai?

Manau, kad iš visų tokių nevzorovų ar galkinų turėtume reikalauti aiškesnės pozicijos Trečiojo pasaulinio karo sukėlėjo (Rusijos, kaip valstybės) atžvilgiu. Vien tik susipykti su Putinu neužtenka.

Ir atgailos, platesnių paaiškinimų, reikėtų. Juk negali būti taip, kad Krymo aneksija buvo labai gerai, karas Donbase bei Luhanske irgi visai nieko, o štai kažkoks neva jau kitas karas su Ukraina yra blogai.

Kai įtampa visame pasaulyje yra išaugusi iki maksimumo, jau nebeužtenka vien tik nuplėšti nuo savo namo, švarko atlapo ar automobilio „Z“ raidę ir galvoti, jog automatiškai būsi priimtas į padorią visuomenę.

Todėl norėčiau sulaukti tiesaus ir aiškaus M.Galkino atsakymo į mano klausimą: kieno Krymas ir ar ukrainiečių kalba tikrai skamba taip juokingai, kad nusipelno pašaipų?