Kodėl Lietuvoje šiandien trūksta vakarinių suknelių siuvėjų?

Kitų metų trūkstamų darbuotojų sąrašas – gerokai ilgesnis už dabartinį. Tačiau realių darbo rinkos poreikių jis vis tiek neatitinka.

Atsižvelgdama į darbo rinkos poreikius, Užimtumo tarnyba kasmet skelbia trūkstamų profesijų sąrašą. 2022 m. dokumente įrašytos 163 profesijos. 2021 m. sąraše jų buvo 96, tad sąrašas išsiplėtė net 70 proc.

Nepaisant to, kad į jį įtraukta naujų profesijų, tokių kaip  „dešrų gamintojas“, „kepėjas“, bei „kvalifikuotas daržininkystės darbininkas“, iškalbingai pranešančių, ko trūksta mūsų gamintojams, didelė dalis jų dubliuojasi. Kitaip tariant, naujos profesijos dažnai tik patikslina jau sąraše buvusias profesijas naujomis formuluotėmis.

Pavyzdžiui, 2021 m. sąraše buvo trys profesijos – „siuvėjas“, „drabužių siuvėjas“ ir „siuvimo mašinų operatorius“. 2022 m. sąrašą papildė dar keturios – „moteriškų drabužių siuvėjas“, „vyriškų drabužių siuvėjas“, „sukirpėjas“, „drabužių siuvimo mašinų operatorius“.

Tačiau siuvėjų stokojančioms įmonėms toks praplėtimas nežada nieko gero: į Lietuvą norintys atvykti ir dirbti prie dabar stovinčių siuvimo mašinų užsieniečiai iš trečiųjų šalių turės įrodyti, kad jų kvalifikacija žodis žodin atitinka šiuos septynis variantus. Tokios alternatyvos kaip „pramoninių siuvimo mašinų operatorius“, „vaikiškų drabužių siuvėjas“ arba „išeiginių suknelių sukirpėjas“ netiks. 2022 m. Lietuvoje jas turintiems užsieniečiams įsidarbinti bus vis dar sudėtinga, nes jų profesija neatitiks sąrašuose esančių formuluočių.

Panaši situacija ir maisto pramonės srityje. 2021 m. trūkstamų profesijų sąraše atsirado tokios profesijos kaip „kepėjas“ ir „dešrų cecho darbininkas“. Tačiau taip trūkstami virtuvės darbuotojai, virėjai, padavėjai į sąrašą nepatenka. Darbdaviui reikalingas žmogus, gebantis dirbti konkretų darbą. Ir nors tas pats kepėjas galėtų dirbti ir virtuvės darbuotoju, ir virėju, ir daugybę kitų darbų, įdarbinti jo šioms pozicijoms supaprastinta tvarka negalima.

Trūkstamų darbuotojų sąrašas yra viena iš priemonių, kuri pagal valdžios sumanymą turėtų padėti papildyti dirbančiųjų gretas imigrantais – tose srityse, kur darbuotojų trūksta labiausiai. Šis sąrašas taikomas tiems, kurių kvalifikacija nėra aukšta, tačiau jos Lietuvoje trūksta. Kartą metuose sąrašą tvirtina Užimtumo tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į Užimtumo tarnybos vertinimą apie darbo rinkos poreikius.

Kitaip tariant, visus metus Užimtumo tarnyba stebi situaciją rinkoje, ir atkartodama rinkos siunčiamus signalus – paklausos ir pasiūlos forma, stengiasi užfiksuoti viską viename centralizuotame sąraše. Kai poreikiai rinkoje keičiasi kas savaitę, kai profesionalūs įdarbinimo specialistai kuria specialias platformas, kad suspėtų su rinkos dinamika, visai Lietuvos ekonomikai siūlomas gremėzdiškas sovietinio planavimo metodas – vienas sąrašas visiems atvejams ir visiems metams. Sąrašas sudaromas atsižvelgiant į praėjusių metų Užimtumo tarnyboje registruotas laisvas darbo vietas, taip pat ir konsultuojantis su asociacijomis. Tačiau akivaizdu, kiek ir kokių darbuotojų reikės metus į priekį, tiksliai neparodys nei praėjusių metų duomenys, nei prognozės, nei patys darbdaviai.

Tokio sąrašo naudojimas neleidžia pasiekti Užimtumo tarnybai keliamo tikslo – užtikrinti efektyvius migracijos procesus. Atsiranda laiko bei informacijos perdavimo, apdorojimo ir interpretavimo spragų, dėl kurių sąrašas neatitinka ir negali atitikti realių poreikių. Taip sukuriamas biurokratinis mechanizmas, kuris brangiai kainuoja valstybei – pirma, dėl atliekamų tyrimų, apklausų ir jų apdorojimo kaštų, antra, dėl užprogramuojamo nuolatinio vėlavimo ir sisteminio negebėjimo atsiliepti į realius rinkos poreikius.

Atsisakius šio sąrašo ir supaprastinus bendrąją įdarbinimo tvarką, nusimestume naštą apsunkinančią tiek valstybės institucijų, tiek privačių įmonių veiklą. Net ir išplėtus sąrašą dar šimtu ar dviem šimtais naujų profesijų formuluočių, jis vis tiek neatlėptų besikeičiančių rinkos poreikių.

Perteklinių reikalavimų, biurokratijos ir valstybės noro atlikti rinkos funkciją atsisakymas leistų užpildyti laisvas darbo vietas, kurių, Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimu, šiandien – daugiau nei 125 tūkst. Štai kodėl, nepaisant visų valdžios pastangų, mums trūksta vakarinių suknelių siuvėjų.

Apie Lietuvos laisvosios rinkos institutą

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) yra privati, pelno nesiekianti, nepolitinė organizacija, įsteigta 1990 metais. Instituto misija – įtvirtinti individo laisvės ir atsakomybės, laisvosios rinkos bei ribotos valdžios idėjas. LLRI atlieka tyrimus reikšmingais ekonomikos ir jos politikos klausimais, rengia įstatymų ir jų projektų ekspertizes, užsiima švietėjiška veikla.

Rokas Subačius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų asistentas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: