Kodėl Panevėžyje pakeistas kraštietės rašytojos Valerijos Valsiūnienės gatvės pavadinimas?

Tiesi kaip styga Aido (buv. Valerijos Valsiūnienės) gatvė Panevėžyje iš kitų miesto gatvių niekuo itin neišsiskiria. Įsispraudusi tarp Tulpių kvartalo daugiaaukščių iš vienos pusės ir individualių namų iš kitos, savo šiauriniu galu remiasi į netoli Nemuno g. tilto esantį pušynėlį. Sovietmečiu ši gatvė vadinta kraštietės poetės, prozininkės, pedagogės V. Valsiūnienės vardu.

1990 m. atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę bei atsivėrus slaptiesiems sovietinio saugumo archyvams, rašytojos veikla atsiskleidė visai kitame kontekste. Išaiškėjo sovietinės sistemos palaužto žmogaus drama. Kaip užfiksuota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paviešintame archyvinių agentų registracijos žurnale, V. Valsiūnienė 1942 m. buvo užverbuota sovietinio saugumo agente ir veikė slapyvardžiu „Oras“*. V. Valsiūnienei bendradarbiaujant su sovietinėmis represinėmis struktūromis buvo išduoti Lietuvos laisvės kovotojai, rezistentai.

Panevėžio miesto valdžios sprendimu, 1992 m. sausio 27 d. V. Valsiūnienės gatvė pervadinta Aido gatve. Taip pagerbtas 1906–1927 m. mieste veikusios kultūros draugijos „Aidas“, rengusios vaidinimus, chorų pasirodymus, įvairius vakarus, atminimas.

Keletas rašytojos biografijos bruožų

Būsimoji poetė gimė 1907 m. gegužės 4 d. Krekenavos valsčiuje, Žydelių kaime, nepasiturinčio valstiečio šeimoje. Poetės gimtoji sodyba buvo pusiaukelėje tarp Krekenavos ir Vadaktėlių, pusė kilometro nuo kelio. Ji neišliko, tačiau senesni gyventojai prisimena dar ilgokai stovėjus vienišą kalvę, kurioje kadaise plušėjo būsimos poetės tėvas, pelkę, buvusią netoli sodybos. V. Valsiūnienės garbei sovietmečiu Lietuvos SSR buvo pavadintos gatvės, švietimo įstaiga, 1989 m. rugsėjo 1 d. šalia jos gimtosios sodybos atidengtas paminklinis akmuo.

V. Valsiūnienės vaikystė prabėgo Liepojoje. Motina su dvejų metukų Valerija ir kitais dviem vaikais ten išvyko be vyro, kuris tuo metu atliko būtinąją karo tarnybą Tbilisyje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, V. Valsiūnienės tėvas mobilizuotas armijon, vėliau pateko į vokiečių nelaisvę. Motinai sunkiai susirgus, beglobiai vaikai atsidūrė našlaičių namuose. Tėvui grįžus, Valerija pradėjo mokytis Liepojos lietuvių pradinėje mokykloje.

1920 m. būsimoji poetė kartu su tėvais grįžo į Lietuvą, gyveno ir mokėsi Radviliškyje. Vėliau skurdžiai gyvenusi šeima išleido dukterį mokytis į Šiaulių gimnaziją bei Telšių mokytojų seminariją. Į gimtąjį kaimą būsimoji rašytoja sugrįždavo tik pasisvečiuoti pas čia likusią pusseserę, su kuria eidavo į Krekenavos bažnyčią melstis, braidžiodavo po apylinkės pievas. Mokydamasi trečiame kurse V. Valsiūnienė ištekėjo už Lietuvos kariuomenės puskarininkio Igno Valsiūno.

Baigusi studijas, nuo 1930 m. iki pat 1941 m. V. Valsiūnienė dirbo Šiaulių miesto ir apskrities pradžios mokyklose mokytoja. 1937‒1940 m. buvo Tautininkų sąjungos narė. Kurti eiles pradėjo dar mokydamasi. Tarpukariu išleisti du V. Valsiūnienės kūriniai: poezijos vaikams knygelė „Tėviškėle, tu graži“ (1938) ir „Gintaro lazdelė“ (1940).

Lageryje

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos tautininkų sąjunga bei tautininkų organizacijos buvo uždraustos, daugelis tautininkų veikėjų ištremti, kalinti, žuvo lageriuose.

Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomos baudžiamosios bylos P-10656 duomenimis, V. Valsiūnienę 1941 m. birželio 15 d. (kituose dokumentuose rašoma, kad 1941 m. birželio 11 d.) suėmė LTSR valstybės saugumo Liaudies komisariato (NKGB) Šiaulių apskrities skyrius**.

V. Valsiūnienė kaltinta tuo, jog nuo 1937 iki 1938 m. buvo „buržuazinės-fašistinės „Tautininkų partijos“ eilinė narė, nuo 1938 iki 1940 m. ‒ Tautininkų sąjungos Šiaulių poskyrio sekretorė ir valdybos narė, lankė susirinkimus bei mokėjo nario mokestį, todėl įvykdė nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58 str. 4 p.** V. Valsiūnienė kartu su vyru ir devynerių metų sūnumi Algimantu išvežti į Krasnojarsko kraštą. TSRS NKVD Krasnojarsko pataisos darbų lagerio (sutrumpintai – Kraslago) valdybos įskaitos-statistikos kortelės duomenimis, lageryje ji atsidūrė 1941 m. liepos 7 d.

1942 m. V. Valsiūnienės baudžiamosios bylos tyrimas staiga nutrauktas ir ji paleista.

TSRS NKVD Krasnojarsko krašto valdybos Slaptojo politinio skyriaus tardymo poskyrio 1942 m. birželio 24 d. nutarime rašoma, kad V. Valsiūnienė, „kaip matyti iš bylos medžiagos“, būdama Tautininkų sąjungos nare jokia kontrrevoliucine veikla Sovietų Sąjungos atžvilgiu neužsiėmė ir jokios praktinės veiklos, nukreiptos prieš Lietuvos darbininkų klasės interesus, nevykdė, tik mokėjo nario mokestį ir pasyviai lankė susirinkimus. Atsižvelgiant į tai, kad V. Valsiūnienė „jau metus laiko yra kalinama“, netikslinga ją laikyti nelaisvėje tiek dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, tiek dėl kai kurių operatyvinių priežasčių; dėl to, vadovaujantis RTFSR BK 8 str., nutarta V. Valsiūnienės baudžiamąjį persekiojimą nutraukti, ją nedelsiant paleisti**.

Tikslios informacijos apie rašytojos užverbavimo aplinkybes dirbti sovietinio saugumo agente nėra.

Buvusi panevėžietė matematikos mokytoja Olga Merkienė (1906–1989) 2006 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Aš Olga, Juozo žmona“ taip aprašo sovietinių saugumiečių lageriuose mėginimą verbuoti bendradarbius: „Iškviesdavo mane vakare, visą naktį pralaikydavo, dieną nepailsėjusi turėjau dirbti, o kitą naktį vėl viskas iš naujo. Vos laikiausi ant kojų, buvau kaip apdujusi. Iš pradžių tardė dviese, […] ir įkalbinėjo mane geruoju, žadėdami atsilyginti už paslaugas. Vėliau tardė tik vienas […] pasidėjęs ant stalo revolverį, visaip grasindamas, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, sakė: „Kokia tu motina, štai nušausiu tave čia pat, ir liks tavo vaikai vieni, kaip gali jų negailėti.“ Bet tvirtai laikiausi – nesutikau.“

Paleista iš lagerio V. Valsiūnienė mokytojavo mokyklose, vaikų namuose. Dirbo Krasnojarsko vidurinėje mokykloje (dėstė karinį parengimą ir vokiečių kalbą). 1943 m. dirbo Debiosuose (Udmurtija) evakuotų lietuvių vaikų namuose. Tuo metu jos sūnus Algimantas pateko į Altajaus druskos kasyklas. Išsilaisvinusi V. Valsiūnienė ieškojo sūnaus. Ji parašė laišką Stalinui ir gavo atsakymą, kuriame buvo nurodyta vaiko buvimo vieta. Rado jį visai išsekusį. Poetės vyras lageryje mirė 1943 m.

Vėl Lietuvoje

1945 m. V. Valsiūnienė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje. Aktyviai reiškėsi literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Organizuodavo literatūrinius vakarus, dalyvavo Maskvoje vykusiame rašytojų suvažiavime, keletą kartų iš eilės buvo išrinkta Vilniaus miesto tarybos deputate.

Kaip teigiama archyvinėje medžiagoje, V. Valsiūnienė sovietiniam saugumui padėjo išaiškinti keletą antisovietinių organizacijų. Viena iš jų buvo „Lietuvių tautinė taryba“, veikusi Vilniuje 1946 m. Buvo suimtas 41 su šios organizacijos veikla susijęs asmuo. Jos vadovai – (tarp jų ir kpt. Jonas Noreika-Generolas Vėtra) buvo sušaudyti, dalis narių buvo nuteisti po 10 metų lagerio.

Stalininės epochos poetė

V. Valsiūnienės pavardė pokario metais buvo minima šalia garsiausių to meto rašytojų – Eduardo Mieželaičio, Teofilio Tilvyčio, Antano Venclovos ir kitų. Jos kūrybą dažnai lygindavo su Salomėjos Nėries. V. Valsiūnienės eilėraščiai buvo spausdinami mokykliniuose vadovėliuose, nemažai poetės kūrinių išversta į rusų kalbą, jie spausdinti įvairiuose SSRS leistuose žurnaluose.

Rašytojos kūryboje vyrauja komunistinės ideologijos, sovietinės liaudies entuziazmo šlovinimas, socialistinio gyvenimo kūrimo tema. Pokariu V. Valsiūnienė beveik kasmet išleisdavo po knygą: eilėraščių rinkinius „Šviesi diena“ (1947), „Iš širdies“ (1948), „Lyrika“ (1953), poemą „Veronika“ (1962), apysaką „Keliai keleliai“ (1957), poezijos vaikams rinkinius ir kt.

Pokariu V. Valsiūnienė buvo bene ryškiausias sovietinių rašytojų sąjungoje „karjeros siekusios“ moters pavyzdys. Jos poema „Veronika“ buvo pristatyta stalininei premijai gauti. Kūrinyje pavaizduotas kolūkių kūrimasis, naujo tipo kaimo moters valstietės visuomenininkės paveikslas. Pasklidus žiniai, kad V. Valsiūnienės kūrinį ketinama versti į rusų kalbą, garbės ir pinigų pavydėję jos kolegos surengė triuškinantį poetės asmens ir kūrybos kritikavimo vajų.

Štai ištrauka iš V. Valsiūnienės 1944 m. parašyto eilėraščio „Ji visų gražiausia“:

Už gimtinės klonius su dangum giliu

Visą žemės auksą atiduot galiu.

Ji, tik ji gražiausia iš visų šalių

Pasipuošus upėm, lauko berželiu […].

Ištrauka iš 1952 m. parašyto eilėraščio „Motinos žodis Leninui“:

Ji neša kūdikį ant savo rankų,

Tvirtai prispaudus prie karštos krūtinės,

O mintyse žodžius gražiausius renka

Tam, kurs jos laimę saugo begalinę.

Ir mauzoliejuj kužda ji sūneliui:

„Čia ilsis Leninas, vaikeli mano,

Šiandieną džiaugtis su tavim mes galim

Todėl, kad Jis pasaulyje gyveno […]“.

Iškart po nė penkiasdešimties nesulaukusios poetės mirties jos kūryba išnyko iš literatūros lauko, nes buvo laikoma stalininės epochos reiškiniu.

V. Valsiūnienė mirė 1955 m. rugsėjo 25 d., palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Gerokai vėliau šalia jos atgulė ir sūnus.

Rašytojos gyvenimo istorija išties dramatiška. Nežinia, kaip būtų susiklostęs poetės likimas, jei nebūtų užklupusi viską šlavusi sovietinė okupacija. Tikėtina, kad nemaža dalis jos kūrinių atsirado verčiant ideologinėms instancijoms.

Rašytojai, bendravę su V. Valsiūniene, vėliau savo atsiminimuose rašė, kad jautę poetės „blaškymąsi, vidinį sielos neramumą“, tačiau nesupratę tikrosios to priežasties. Minėjo ją buvus kuklią, nedrąsią bei nuoširdžią.

Tautinio atgimimo metais V. Valsiūnienės sūnus gavo raštą apie motinos reabilitaciją dėl neteisėto ištrėmimo 1941 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve yra V. Valsiūnienės fondas, kuriame saugomos bylos su rašytojos biografine, vaizdine medžiaga, rankraščiais, laiškais, sveikinimais.

Rašytojai Panevėžyje. Iš kairės: A. Vienuolis (2), J. Baltušis (3), V. Valsiūnienė (7), J. Paukštelis ir kt. Fotografas nežinomas. 1948 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių.

* Prieiga per internetą: https://alkas.lt/2019/08/05/simasius-isake-nukabinti-ir-valerijos-valsiunienes-atminimo-lenta/

** Pažyma apie Valeriją Valsiūnienę Nr. P2-1224. 2021 m. gegužės 24 d., Lietuvos ypatingasis archyvas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: