KomentaraiNAUJAUSIOS ŽINIOS

Koncentracijos stovyklos Lietuvoje

Prieš 70 metų, 1947 m. birželio 14 d., buvusiose nacistinės Vokietijos koncentracijos ir mirties stovyklose Aušvicas I ir Aušvicas- Birkenau II atidarytas memorialinis muziejus, primenantis „didžiausio nusikaltimo prieš žmoniją“ vietą. Mes daugiau žinome apie Antrojo pasaulinio karo metais nacių mirties lagerius.   Siūlome prisiminti Lietuvoje veikusias koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklas. 

        Koncentracijos  ir priverčiamojo darbo stovyklos veikusios Lietuvoje

(1927-1940)  iki šiol prieštaringai vertinamas Lietuvos Respublikos vidaus gyvenimo reiškinys.  Tokios stovyklos valstybės saugumui ir viešajai tvarkai  pavojingų asmenų izoliavimas nebuvo naujas reiškinys.

Tipiška tų laikų koncentracijos stovykla Lietuvoje atsirado  jau po Pirmojo pasaulinio karo pirmaisiais susikūrusios valstybės egzistavimo metais. Vykstant Nepriklausomybės kovoms iškilo  būtinybė izoliuoti ne tik priešiškų valstybių karo belaisvius, bet ir įtariamus asmenis antivalstybine veikla.

1919 m. pradžioje kartu su karo padėties įvedimu Lietuvoje pradėjo veikti ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai suteikę karo komendantams teisę perkelti įtariamus antivalstybine veikla asmenis į kitą vietovę, palikti juos prižiūrėti karinei administracijai, neleisti išvykti iš gyvenamos vietos. Lietuva pasiekė kitomis valstybėmis, kur karo metu ir po jo buvo steigiamos specialios stovyklos, skirtos karo belaisviams internuoti bei priešiškiems valstybei asmenims prevenciškai sulaikyti.

Jau 1920 m. pabaigoje sulaikyti įtartini ar valstybės saugumui pavojingi asmenys pradėti gabenti į jau metus Kauno priemestyje –  Aukštojoje Fredoje veikusį belaisvių internavimo punktą, kuris vyriausybės sprendimu paverstas koncentracijos stovykla.  Prieš Pirmą pasaulinį karą toje vietoje stovėjo Rusijos kariuomenės kareivinės, karo metu vokiečiai jose buvo įrengę belaisvių stovyklą. 1921 m. pradžioje šioje koncentracijos stovykloje daugiausia laikyti lenkų karo belaisviai, komunistai, internuoti Rusijos piliečiai, įvairūs įtartini asmenys.

1922 m. balandžio mėn., sumažėjus karo belaisvių, Aukštojoje Fredoje kalėjo 154 asmenys, iš jų tik trylika turėjo politinių internuotųjų statusą. 1923 m. rugpjūčio mėn. politinių kalinių buvo dvylika. Tarp civilinių asmenų didžiausia nuošimtį sudarė su Lietuvos komunistų partija susiję asmenys.  Nemaža jų dalis čia atsidūrė po 1922 m. vasarą ir rudens pradžioje surengtų masinių areštų. Stovykoje buvo ir kriminalinių nusikaltėlių. Taigi publika buvo marga: nuo vyresnių klasių gimnazistų iki valsčių viršaičių.

Aukšta spygliuotų vielų tvora aptvertoje teritorijoje stovėjo didelis dviejų aukštų mūrinis namas, kuriame galėjo sutilpti apie penki šimtai žmonių. Viename pastato gale buvo apgyvendinti vyrai, kitame – moterys. Viduryje buvo įrengta stovyklos raštinė ir sargybos kambarys. 1922 m. gruodžio mėn. koncentracijos stovykla buvo perkelta į penktą Kauno fortą. Bet ir čia stovykla veikė neilgai. 1923 m. rudenį, paleidus iš stovyklos lenkų karo belaisvius, ji buvo likviduota. Dauguma joje buvusių civilių asmenų grįžo į laisvę, kai kurie pateko į teismą ir atsidūrė kalėjimuose. Daugiau koncentracijos stovyklų iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje nebuvo.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo į valdžią atėjusiuos jėgos jau nuo 1927 m. pradėjo aktyviai varžyti visų opozicinių partijų ir organizacijų veiklą.  Labiausiai persekiota komunistų partija. Tačiau valstybinės privartos priemonės neprilygo to meto Europos diktatūroms. 1926 m. pabaigoje įsteigta Varnių koncentracijos stovykla nustojo veikti 1932 m. antroje pusėje. 1937 m. įsteigta Dimitravo priverčiamojo darbo įstaiga, kuri veikė ir po 1940 m. birželio, kai Lietuvą okupavo SSRS kariuomenė. Joje kalėjo už kriminalinę veiklą nubausti asmenys. 1939 m. lapkričio mėn. Lietuvos vyriausybė nutarė steigti dar vieną priverčiamojo darbo stovyklą – šį kartą Vilniaus krašte – netoli Pabradės miestelio. Abi jos priklausė Vidaus reikalų ministerijai. Pabradės stovykla veikė iki 1940 m. vasaros pabaigos, kai „Liaudies vyriausybė“ paleido visus politinius kalinius, jų tarpe komunistus…

1941 m. birželį, prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, Dimitravo ir Pabradės stovyklose atsidūrė vokiečių administracijos suimti ir izoliuoti asmenys. Abi stovyklos veikė iki 1944 m. liepos mėnesio, kai prie Lietuvos priartėjo karo veiksmai privertė vokiečius trauktis. 1927-1940 m. Lietuvoje veikusios stovyklos vertinamos kaip viena administracinių bausmių rūšis.

Siuntimas į koncentracijos stovyklą buvo viena iš administracinių bausmių, taikytų Lietuvoje autoritarinio režimo metais (1927-1940). Administracinėmis bausmėmis buvo baudžiami už įvairius nusižengimus, kuriuos galima būtų suskirstyti į dvi kategorijas: kriminalinio ir politinio pobūdžio. Skiriamas bausmes lėmė nusikalstamos veiklos pobūdis bei kitos aplinkybės, net karo komendanto, apskrities viršininko asmeninės savybės. Tai buvo greita ir efektyvi administracinės bausmės skyrimo procedūra: nereikėjo rimtų įkalčių, teismo sprendimo.

Plačiausiai paplitusi administracinių bausmių rūšis buvo piniginės baudos. Maksimali piniginė bausmė buvo 5 tūkstančiai litų.  Piniginės baudos galėjo  būti skiriamos kartu su administraciniu areštu iki trijų mėnesių arba jas buvo galima pakeisti areštu. Izoliacijos laikotarpis koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklose buvo nuo trijų mėnesių iki viso karo padėties periodo pabaigos (1938 m.  pabaigos). Priverčiamojo darbo stovyklose  izoliavimo laikas buvo iki vienerių metų su teise bausmę pratęsti pusmečiui.

Valstybės teisę prievarta įdarbinti asmenis numatė 1938 m. Lietuvos konstitucija. Varnių koncentracijos stovykloje su tėvais gyveno ir mažamečiai vaikai.  Maksimalus terminas dažniausiai tekdavo komunistams ir kitiems aktyvesne veikla pasižymėjusiems valdžios opozicionieriams. Dauguma Varnių koncentracijos stovykloje kalėjo už politinę veiklą bausti asmenys, apie pusę darbo stovyklų asmenų sudarė  „kriminaliniai atiduotieji“.

Varnių koncentracijos stovykloje internuotieji atlikdavo tik svarbiausius buities darbus,  nedirbo priverčiamųjų darbų, gi priverčiamojo darbo stovyklose asmenys dirbdavo specialiai jiems organizuotus darbus ( Dimitravo stovykloje- akmens apdirbimo, žemės ūkio, remonto ir statybos darbai). Pabradėje, be akmens tašymo ir žemės ūkio darbų, buvo planuota ir durpių gavyba, bet iki 1940 m. liko neįgyvendinta.

Rimtesnių drausmės pažeidimų – draudžiamų komunistinių švenčių minėjimai, rečiau –bado streikai ir pabėgimai pasitaikė Varnių koncentracijos stovykloje. Darbo stovyklose buvo griežtesnė dienotvarkė ir vidaus tvarka ir todėl didesnių drausmės pažeidimų išvengta. Pabėgimų dažniau pasitaikydavo Pabradėje. Plačiausiai taikytos bausmės: karcerio bausmė, maisto davinio sumažinimas, pasimatymų, laiškų ar rūkalų gavimo ribojimas. Fizinės bausmės, nuteistųjų įžeidinėjimai buvo neteisėti. Bet ir jie pasitaikydavo. Kartais koncentracijos stovykla buvo  pakeičiama net kalėjimu. O tai jau kur kas rimtesnė bausmė ir atskira kalba.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas  

Tags

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.