Konservų fabrikas XX amžiaus 5 dešimtmetyje

Panevėžio mieste Kranto gatvėje stovi dar cariniais laikais statyti pastatai. O šie pastatai mena seną  istoriją. Vyresnio amžiaus panevėžiečių akyse tas pastatas asocijuojasi su Konservų fabriku.  Cariniais laikais tai nebuvo konservų fabriko pastatai. Tai buvo valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kartais vadinama sandėliu.  Pastatai statyti apie 1880 metus. Tai tipiškas XIX – XX amžiaus pramoninės architektūros pavyzdys. Panašios gamyklos buvo ir carinėje Rusijoje. Tai raudonų plytų mūrai su gausiu dekoru. 1919-1923 metais šiame pastate  šeimininkavo kariškiai. Čia buvo karinė intendantūra ir bazavosi pėstininkų pulkas. 1923 metais, atkūrus degtinės monopolį nepriklausomoje Lietuvoje, čia nuspręsta vėl atkurti degtinės pilstymo įmonę.  Įmonės įrengimo darbai vyko iki 1924 metų. Tada vyko intensyvūs remonto darbai.  Nuo 1925 metų rugsėjo 1 dienos  Valstybės monopolio degtinės  pilstyklos vedėju buvo Juozas Adomėnas. Jis vadovavo iki 1937 metų.  Vėliau vedėjai dažnai  keitėsi. Degtinės pilstykloje buvo butelių plovimo, pilstymo ir filtracijos skyriai. 1938 metais čia dirbo 52 padieniai darbininkai. Ši įmonė spiritu ir degtine aprūpino net 14 Lietuvos apskričių, tarp jų ir nutolusias nuo Panevėžio Šilalės, Kretingos Raseinių ir kitas apskritis.  1941 metais gamykla  pavadinta valstybės spirito ir degtinės trestu. Nacių okupacijos metais ši gamykla pavadinta degtinės gamykla.  Tokia produkcija buvo gaminama šiuose pastatuose   buvo maždaug iki 1955 metų. O konservų fabriko gimimo istorija yra susijusi su kitomis gatvėmis.

   Konservų fabriko istorija prasidėjo Respublikos, Ramygalos, Kranto gatvėse. Kontora įsikūrė  Kranto gatvėje buvusio vatos fabriko vietoje. Tuo metu tai buvo Kranto gatvės Nr. 13„a“. Pastatas išlikęs iki šių dienų. Būsimasis fabrikas turėjo gaminti labai reikalingą tuo metu miestiečiams produkciją. Pokaryje mieste buvo didžiulis maisto produktų trūkumas.  Respublikos gatvėje  buvo gamybinės patalpos,  o įmonės sandėliai, kopūstų raugykla buvo įkurti Ramygalos gatvėje.  Istorija   konservų fabriko prasidėjo nuo Lietuvos Konditerijos ir vaisių- daržovių perdirbimo tresto  „Skanėstas”   Panevėžio skyriaus. Jis įkurtas 1944 metų rugpjūčio mėnesį. Fabrikas dažnai  keitė pavadinimus.  Jis greitai pavadintas Panevėžio konditerijos , vaisių ir daržovių kombinatu. Jo veikla prasidėjo išstūmus nacistinės Vokietijos kariuomenę iš Panevėžio miesto. Raudonoji armija įžengė į Panevėžį 1944 metų liepos 22 dieną. Prasidėjo antroji okupacija.   Panevėžio filialo vadovu buvo paskirtas Bagdonas. Jis vadinamas tresto valdytoju. Pradžia laikoma 1944 metų rugpjūčio 23 diena. Tresto valdytojai keitėsi gana dažnai. Keitėsi ir pareigų pavadinimai.  O atskiri tresto padaliniai buvo pavadinti kaip atskiri fabrikai ir paskirti jų vedėjai. Mažeika Augustas paskirtas kopūstų raugyklos ir uogų viryklos skyriaus vedėju, Turla Adolfas paskirtas kaip buvo rašoma kavos fabriko vedėju, Trapuila Silvestras paskirtas saldainių fabriko  „Nevėžis“  vedėju. Mykolas Zakarevičius paskirtas administracijos ir ūkio skyriaus vedėju, sekretore paskirta Ramanauskaitė Apolonija, sąskaitininke Dulikaitytė Genovaitė, Samas Jonas paskirtas transporto ir ūkio skyriaus vedėju.   Darbininkais pradėjo dirbti 14 asmenų. Vyr. Inžinieriumi buvo Kazimieras Narbutas.   Neilgai vadovu dirbo Bagdonas. 1945 metais birželio 15 dieną direktoriumi paskirtas Balys Indrelė. Jam paskirtas 900 rublių atlyginimas.  Direktoriumi jis dirbo irgi  neilgai. 1945 metais rugpjūčio 17 dienos direktoriumi paskirtas Bronius Žmoginas. Jam paskiriamas 900 rublių atlyginimas.  Jis buvo karo dalyvis, bet buvo gana kuklaus išsilavinimo ir jam irgi nebuvo lengva tvarkytis. Buvęs vadovas Balys Indrelė paskirtas supirkimo agentu. Atlyginimas jam bebuvo 350 rublių.  Fabrikas turėjo savo agentus, kurie supirkinėjo vaisius ir daržoves po Panevėžio miesto apylinkes. 1945 metais, kaip rašoma rugsėjo 10 dienos įsakyme, Balys Indrelė sulaikytas saugumo organų ir  atleidžiamas iš darbo. Tuo metu kolūkių dar nebuvo ir produkciją reikėjo supirkinėti iš ūkininkų.  

Visi darbininkai turėjo rudenį vykti į mišką kirsti medžių ir iš jų buvo ruošiamos malkos fabriko patalpų apkūrenimui. Visi darbininkai patys turėjo apsirūpinti įrankiais ir maistu išvykos metu. Nevykstantiems į miško darbus buvo grasinama teismu.  1945 metais nustatytas fabriko darbo laikas nuo 8 val iki 16, 30 minučių. Pietų pertrauka nuo 13 val iki 13.30 minučių.  Fabrikas neturėjo savo  modernesnio transporto ir 1946 metais vasario 4 dieną vairuotojas Jašinas  Jakovas išsiųstas į Brestą  parsivežti mašinos.  Prekės dar dažnai buvo gabenamos arkliais. Nuo 1946 metų balandžio 16 dienos Panevėžio konditerijos , vaisių ir daržovių kombinato pavadinimas pakeistas į Panevėžio daržovių rauginimo ir vaisių perdirbimo punktą.

1946 metais liepos 6 dieną Bronius Žmoginas direktoriaus pareigas perdavė Švecui Michailui.   1948 metais pradėta intensyviai gaminti marmeladas ir su artele “ Ratas” sudaryta sutartis dėl statinių gaminimo. 1949 metais  sausio 1 dieną  Panevėžio daržovių rauginimo ir vaisių perdirbimo punktas pavadintas Panevėžio daržovių kombinatu. Gaminamas buvo ir limonadas.1949 metais limonadas buvo išvežiojamas arkliniu transportu. Nuo 1949 metų balandžio mėnesio į darbą priimamas kaip limonado išvežiotojas Antanas Eidrigevičius su savo arkliu . Tuo metu buvo gaminamas populiarus limonadas „Gaiva“.

1949 metais  rugpjūčio mėnesį  Panevėžyje buvo perimamas nacionalizuotas didžiulis Aleksandros  ir Vytauto Gasiūno  ūkis. Ten buvo dideli sodai ir dabar jų produkcija buvo naudojama fabriko reikalams.  Vyresnio amžiaus panevėžiečiai atsimena kad ten kur buvo didelis V. Gasiūno sodas  išaugo Tulpių gyvenamasis kvartalas. Dar 1949 metų liepos 1 dieną Vytautas Gasiūnas priimtas dirbti vyr. meistru su 650 rublių atlyginimu.  Bet padirbo jis neilgai. Po kelių mėnesių buvo suimtas. 1949 metais kombinate  sekė masiniai suėmimai.  Dauguma suėmimų buvo vykdoma kaip rašoma sovietų saugumo organų sprendimu. 1949 spalio 1 dieną suimamas ir direktorius Michailas Švecas, suimtas ir vyr. buhalteris Vincas  Uždavinys. Suimta ir teista buvo keliolika asmenų. Suimtas ir buvęs direktorius  Bronius Žmoginas, nors jis jau nebedirbo fabrike. Suimtieji buvo nuteisti  kalėti skirtingus terminus.

1949 metais lapkričio 1 dieną įmonė pertvarkoma į struktūrinius padalinius: taros cechas, vaisvandenių cechas, tyrių cechas, raugyklos cechas, pagalbinis ūkis. 1950 metais balandžio 13 dieną direktoriumi paskiriamas Mikalauskas Bronius. 1950 metais gegužės 15 dieną Vytautas Gasiūnas paleidžiamas ir paskiriamas vėl dirbti vyr. meistro pareigose.  Taip po truputį fabrikas judėjo į priekį. 1955 metais jis savo patalpas perkėlė į Kranto gatvę. Ir daug metų panevėžiečių atmintyje tai buvo kaip konservų  fabriko patalpos. Fabrike  buvo gaminama įvairi produkcija.

Nuotraukos iš Viktoro Ramučio Vitkausko kolekcijos

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas  Donatas Pilkauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: