Koršunovų Biržai: giminės ir kūrybos genealogija

Šiemet teatro režisierius, dramaturgas, scenografas, choreografas, OKT / Vilniaus miesto teatro įkūrėjas ir meno vadovas Oskaras Koršunovas pažymi kūrybinės veiklos 25-metį. Kovo 6 d. su Biržų kraštu savo kūrybiškumo ištakas siejančiam menininkui sukanka 46-eri.

Vasario 22 d., po Biržų kultūros centre parodyto Oskaro Koršunovo teatro (OKT) spektaklio „Miranda“, biržiečių laukė maloni staigmena – susitikimas su biržietiškų šaknų turinčiais broliais Oskaru bei Ervinu Koršunovais. Nemokamame renginyje galėjo dalyvauti visi panorėję. Apmaudoka, bet norinčiųjų nesusirinko tiek daug, kiek buvo vertas šis šiltas susitikimas. Kita vertus, ne tiek mažai, turint galvoje, kad OK teatre komforto (poilsio, atsipalaidavimo, neįpareigojančios stebėsenos) zonos žiūrovui nėra. OKT inscenizacijas – Maksimo Gorkio „Dugne“, Antono Čechovo „Žuvėdrą“, pagal Viljamo Šekspyro pjesę „Audra“ pastatytą „Mirandą“ – matę biržiečiai veikiausiai pajuto, kad vyksmas scenoje primena spėriai įsibėgėjantį, pragariškai ūkiantį, dardantį, žiežirbas skeliantį, garais apsiputojusį garvežį, traukiantį virtinę vagonų, prigrūstų tarpusavy besirungiančių emocijų, besivaidijančių minčių. Toks ir režisieriaus užmanymas – spektaklio veiksmą perkelti į žiūrovo vaizduotę, visiškai ją „uzurpuoti“.

OKT kūrėjai teigia, kad jų kuriamas menas atsižvelgia į publikos poreikius ir juos formuoja. Visgi veikiau formuoja. Režisieriaus credo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką, kalbėti apie tai, kas universalu, aktualu šiandien, o kartais netgi aplenkti laiką, nuspėti ir perspėti. OKT spektakliai organiškai pereina vienas į kitą, tad, akivaizdu, šitam teatrui žiūrovas turi „užaugti“. Į spektaklį ateiti nepasirengus darosi nepadoru, provincialu, o ir jausmas po to apgailėtinas.

Susitikimas-diskusija „Koršunovų Biržai“ – bendras „Žaldokynės krašto“ organizatorių ir vilniečių svečių sumanymas. Renginys natūraliai pasidalino į 2 dalis: pirmojoje kalbėta apie su Biržų kraštu glaudžiai susijusią brolių Koršunovų vaikystę, ankstyvųjų patyrimų implikacijas Oskaro Koršunovo kūryboje. Antrojoje aptarta „Miranda“. Šį pastatymą teatras vežė į Lenkiją, Vengriją, Rusiją, Baltarusiją, Armėniją, Ispaniją, Italiją, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Prancūziją, Slovėniją, Kroatiją. 2013 m. Rijekos (Kroatija) tarptautiniame mažosios scenos festivalyje spektaklis pelnė pagrindinius prizus. Lietuvoje už „Mirandos“ (ir „Išvarymo“) režisūrą 2012 m. O. Koršunovas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

„Miranda“ – kelionė į praeitį, į atminties, o galbūt ir tikrąsias mūsų ištakas. Tikiuosi, kad šis spektaklis, kuris yra vienas sudėtingiausių Oskaro spektaklių, padės mums atrasti bendras temas, prisiminti bendras istorijas. Iškelčiau dvi temas: giminės ir kūrybos genealogijos. Oskaras paprastai save kildina iš miesto kultūros ir susitikimų su didžiaisiais literatūros kūriniais, bet mes mažiau žinome apie tą Oskarą, kuris vasaromis atvažiuodavo į Klausučius pas senelius, klausydavosi senelio Mykolo pasakų. Man senelis Mykolas – labiau mitinė figūra (buvau labai mažas ir beveik nieko neprisimenu), iš kurios atėjo kūrybingumas, polėkis ir aistra teatrui, kūrybinių džiaugsmų ir kančių ištakos“, – sakė pokalbį moderuoti ėmęsis Ervinas Koršunovas.

Ervinas – teologas, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros doktorantas. Studijavo Klaipėdos, Leipcigo, Vilniaus universitetuose. Straipsnių apie kultūrą, meną ir religiją autorius, OKT Literatūrinio skyriaus vedėjas. Susitikime Biržuose – talentingas pokalbio „vairininkas“ – subtiliai klausiantis, detalėse užgriebiantis egzistencinę gelmę, laiku atsitraukiantis į nuošalę, kad kuo įvairiapusiškiau atsiskleistų pašnekovas.

Oskaras Koršunovas gimė 1969 m. Baigė režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje (Jono Vaitkaus kursas). 1998 m. kartu su bendraminčiais įkūrė nepriklausomą teatrą OKT. Teatro gastrolių dažnis, arealas, sėkmė – sunkiai aprėpiami. Tai garsiausių Europos teatrų scenos bei svarbiausi Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos festivaliai, gausybė prestižinių apdovanojimų, dešimtys gastrolių per metus, įskaitant Pietų ir Šiaurės Ameriką, Azijos šalis.

Ir štai kone visos Europos, Skandinavijos, Pietų Korėjos, Kinijos, Argentinos, Brazilijos, Izraelio scenas savo teatrui „primatavęs“ režisierius vasario 22-osios vakarą nuolankiai sėdi priešais jam, matyt, neįprastai nesausakimšą salę mūsiškiame kultūros centre. „Į Biržus atvažiuoti visada miela, jautru, bet kartu jaučiu didelę atsakomybę. <… > Man tai vienas svarbiausių miestų ir vienas svarbiausių festivalių („Žaldokynės kraštas“ – aut. past.). Nors mes gimę Vilniuje ir save laikau vilniečiu, išties gražiausios vaikystės dienos prabėgo Klausučių kaime, visiškai šalia Biržų. Vasaros pas senelius – ko gero, įspūdingiausias ir laimingiausias mano gyvenimo etapas. Čia patirti įspūdžiai formavo mano asmenybę“, – kalbėjo garbus svečias.

Ervino ir Oskaro Koršunovų seneliai – Klausučiuose gyvenę (o dabar palaidoti) Elžbieta ir Mykolas Tunkūnai. Sutuoktiniai augino dvi dukras – Editą ir Renatą Emiliją. Oskaras ir Ervinas yra Editos Tunkūnaitės bei Vladimiro Koršunovo vaikai. Šias Koršunovų sąsajas su Biržais ne taip seniai aptiko ir paviešino „Sėlos“ muziejininkai, tačiau „Šiaurės rytų“ skaitytojai talentingojo kūrėjo giminės genealogiją galėjo išnarplioti gerokai anksčiau: dar 2008 m. laikraštyje buvo išspausdintas Gražinos Dagytės interviu su tuokart tėviškėje apsilankiusia Edita Koršunova. Tąsyk moteris tvirtino, kad krašto, kuriame Oskaras vasarodavo iki devynerių metų, jos sūnus neužmiršo.

Ir tikrai: Oskaro atmintyje atgyja baltas tėvų „Žiguliukas“, kuriuo anuomet atkakdavę į Biržus. Berniuko sąmonėje ryškų įspaudą paliko Radvilų pilies griuvėsiai, Širvėnos ežeras, „Velnio ratas“. Ir keista, gluminanti jau suaugusio žmogaus patirtis: vaikystės erdvės, objektai susitraukė, sumenko… Kažkada atvažiavęs į Klausučius terado plyną lauką. Po melioracijos neliko senelių Tunkūnų sodybos, beržynėlio, liūno, balto keliuko – nieko. Tąkart supratęs, kad iš tiesų sodyba buvusi gerokai mažesnė, nei atrodė prieš daugelį metų. Vaikystėje didingai išrodę medžiai, miškas, kelias, liūnas, kapinaitės dabar įgijo kitus matmenis.

Vis tik brolių Koršunovų prisiminimai tirščiausiai spietėsi aplink klausutiškį senelį Mykolą Tunkūną. Prieš keletą metų Biržų krašte apsilankiusi Edita Koršunova G. Dagytei pasakojo, kad A. Smetonos laikais jos tėvas su draugais kaime buvo įkūręs teatrą. Tame Klausučių teatre vaidino ir jos mama Elžbieta. Motina dargi buvusi puiki audėja, o tėvas garsėjęs kaip nepaprastai įtaigus pasakorius, apie kurį sukosi nemažai ano meto inteligentų. Esą vyras ištisas valandas galėdavęs sekti vaikams pasakas arba žiūrėti į žydinčias obelis. Pasak Editos Koršunovos, senelio Mykolo kūrybiškumą greičiausiai bus paveldėjęs jos vyresnėlis Oskaras, anksti visus nustebinęs neeiliniu menininko talentu. Įdomi detalė: abu vyrai gimę po Žuvų ženklu: senelis – kovo 4-ąją, Oskaras – kovo 6-ąją.

Senelio siela, anot O. Koršunovo, veržėsi už valstietiškos kasdienybės. Ir, nors likimas klostėsi itin proziškai, Mykolas Tunkūnas linko prie knygų, įvairiausių istorijų ir savo dalios niekada nepeikė. Ervino teigimu, jautį plikomis rankomis įveikti galėjęs vyras tarytum gyveno paralelinėje realybėje, kurios blyksniai prasiverždavę tik jo pasakojimuose. Vaikai senelio Mykolo istorijų klausydavosi gulėdami daržinėje ant šieno, dažnai iki paryčių. Pasakų veikėjais tapdavo mažieji klausytojai. Tačiau ne visiems personažams patikdavo istorijų pabaigos. Mat vienas senolio pasakojime išsigąsdavo ir pabėgdavo, kitas į kelnes pridarydavo ir pan. Todėl vaikai reikalaudavo kitokios pabaigos. Pasakojimo siužetą buvo leidžiama (o gal ir tyčia skatinama) keisti bet kuriam. Taigi kūrybiniame procese dalyvavo visi, ir tai buvo pirmasis vaikų susidūrimas su teatru. Tiesa, Mykolo pati ne itin toleravo sutuoktinio „paikystes“ – nuolat sergėdavusi, kad naktį vasarotojai miegotų, o ne pernakt klausytųsi senolio pramanų. Tačiau g
riežtoji močiutė Elžbieta humoro jausmo irgi nestokojo. Kartą, už daržinės durų išlaukusi pasakos kulminacijos „… ir tas žvėris kad suriaumos!“, taip suriamojusi, jog ne tik vaikai, bet ir pats pasakorius kvėpuoti užmiršęs.

Tačiau trapus vaiko pasaulis ne visada apsaugotas nuo ribinių būties patirčių. Senelis Mykolas mirė Oskaro akivaizdoje. Vyras blogai pasijuto kraudamas šieną. Prisėdo. „Va, žmonės sako, kad mirti baisu, o, pasirodo, visai nebaisu“, – penkiamečio atmintin įsirėžė paskutinė senelio ištarmė.

Ilgą, įsimintiną atsisveikinimo žvilgsnį ir vaikišką rankutę apglobusią senolio ranką dabar menininkas vadina palaiminimu. Gi tąsyk per beržyną skuto pas kaimynus pagalbos. O grįžęs mėgino prakalbinti po obelim nurimusį senolį… „Tai buvo tokia atvirkštinė pasaka. Tada nesupratau, kad kalbuosi su negyvu seneliu, bet ši liūdna istorija vėliau tapo vienu svarbiausių suvokimų. <… > Nebuvau matęs ir negalėjau įsivaizduoti, kad mirtis yra toks reiškinys, kuris neturi jokio tęsinio“, – mintijo menininkas.

Pasak O. Koršunovo, asmeniniai išgyvenimai ir kūryba – neatsiejami, todėl iš „Mirandos“ veikėjo Prospero asmens galima atpažinti Šekspyrą, disiduojantį sovietmečio inteligentą, nūdienos aktualijas. Mykolas Tunkūnas, anot režisieriaus, irgi savotiškas Prosperas, kuris per sugestyvius, asmeninėmis patirtimis, išgyvenimais meistriškai išpintus, toli gražu ne vaikiškus (suprasta vėliau) pasakojimus vaikams atrakino pasaulį.

Šiandien anuometiniai senelio Mykolo pasakų klausytojai, personažai ir kūrėjai yra žinomi menininkai, intelektualai. Ir smagiai išdidu, kai pasaulyje vertinamas bei vienas talentingiausių Lietuvos teatro režisierių atsisveikindamas patikina: „Biržų kraštas man visada buvo ir liks vienas svarbiausių. Čia visada norėsiu sugrįžti, parodyti savo spektaklius. Galbūt kitą kartą atvešime jums ką nors linksmesnio.“

 

Jurgita Ratkevičienė

siaures_rytai


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *