Kreivų veidrodžių karalystėje ( II)

Normalios demokratinėje valstybėje visuomenės politinės sistemos pagrindas yra politinės partijos, kurio tarpusavyje varžosi dėl įtakos visuomenėje. Galutinis varžymosi tikslas yra iškovoti valdžią ir joje įgyvendinti savo pažadus prieš rinkėjus. Pastaruosius metus ilgą laiką žmonėms buvo peršama mintis, kad partijos yra kažkoks blogis, jose viešpatauja nešvarūs dalykai, klesti korupcija. Vos ne vienintelė išeitis buvo peršama mintis kurti visuomeninius judėjimus, iškelti nepartinius veikėjus jų pagalba kurti naują politinę tvarką.

Galima ginčytis iki nukritimo, dėl atskirų politinių asmenų veiklos, netgi del jų padarytos nusikalstamos veiklos, bet kuo čia dėta visa partija? Jeigu ji nėra “nubausta” per rinkimus, kai nepatenka į valdžią, tai jokia tragedija. Už padarytus nusikaltimus reikia bausti. Dėl nesiginčijama. Reikia analizuoti padarytas klaidas, kantriai aiškinti, kodėl rinkėjai ne juos pasirinko, bet nesimėtyti žodžiais, panašiais į keiksmažodžius. Rinkėjai nėra avinų banda. Reikia gerbti jų pasirinkimą.Taip parodoma tikroji pilietinė ir politinė kultūra. Tai, kad dabar vyksta mūsų valstybėje viso to yra gera iliustracija.

Jau rašėme, kad žmonės valdžios atstovams privalo kelti savo tikslus ir siekti jų įgyvendinimo. Žmonės, kurių norų reiškėja yra valdžia, gali ir privalo daryti poveikį valdžiai. Ji turi tarnauti ne tik tenkinant materialinius reikalus.

Valdžia turi būti tokia žmonių susikurta tvarka, kuri kiekvienam žmogui palaipsniui būtų tinkama, kad jis galėtų tenkinti jų gyvybinius tikslus – saugumo, tiesos ir teisingumo, žmoniškumo žmonių santykiuose. Bet ką daryti, kai valdžia neklauso?

Pirmutinis žingsnis – nerinkti jų į valdžią. O jeigu nesusitaria derybose del valdžios sudarant koalicijas, pasirinkti kitus koalicijos veikėjus.Yra ir priešlaikinių seimo rinkimų tvarka.Turėtų būti ir politikų atšaukimo mechanizmas. Žinoma, visa tai brangiai kainuoja. Labiausiai, kai nusivyliama, kai netikima, kad kažkas gali pasikeisti.

Filosofiškai tariant, mūsų protas turi išsivaduoti iš sovietinės ideologijos pavergto proto vergijos.Yra tokia Nobelio premijos laureato, iškilaus mūsų kraštiečio Česlovo Milošo knyga “Pavergtas protas”.

Joje randu seną žydo nuo Karpatų išmintį:

”Jeigu du ginčijasi ir vienas 55 procentus teisus, tai labai gerai ir nėra ko draskytis. O jeigu 60 procentų teisus? Tai nuostabu, tai didelė laimė, tegu ponui Dievui dėkoja.O ką manyti apie 75 procentus tiesos? Išmintingi žmonės sako, kad tai labai įtartina. Na, o jeigu 100 procentų? Tas, kuris sako, kad jis 100 procentų teisus, tasai yra bjaurus karštakošis, tikras banditas, paskutinis niekšas”. Kiek šiandien pas mus yra tiesą sakančių ir karštakošių? Banditų ir niekšų jau turėjome pakankamai.

Lengviausia būtų trenkti viską ir išvažiuoti kitur, kur protas valdomas kitų minčių. Išvažiavimui proto daug nereikia: nusipirkai bilietą, sėdai į autobusą ar lėktuvą ir išvažiuoji savo darbu kurti gerovę kitiems.

Tai savotiška tremtis. Č. Milošas rašė: “Yra žmonių lengvai pakeliančių tremtį. Kitiems tai didelė nelaimė ir jie geriau sutinka daryti nuolaidas, nei netekti tėvynės”. Tikiuos mūsų tokių dauguma. Pasirinkome gyvenimą tarp savų. Linkėčiau “ sutvirtinti nusiminėlius, įtikinti netikėlius, mokyti neišmanėlius, vienyti visas jėgas bendram darbui tautos gerovei.”( Vladas Putvinskis).

Mums vis dar sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo demokratijos sąlygomis. Gausybė nusivylusių ir pilnų kartėlio žmonių, nerandančių niekur kitur sau paguodos. Vis dar nepraranda vilties išgyventi sunkius laikus ieškančių naujų mesijų. Baisiausia, kad žmonės vėl jais nenusiviltų. Suprasti, nereiškia viską atleisti. Juo labiau daromus nusikaltimus prieš žmogų jį pavergiant protu.

Juozas Brazauskas, istorikas