Ksavera Urbaitė (12 kl.)

„Regis, lemtingas pastūmėjimas įvyko mano draugės dėka. Ji mane skatina judėti į priekį, būtent ji  savo užsidegimu parašyti knygą užkrėtė ir mane. Turiu tokią svajonę. Išskirtinio ryšio su literatūra nejaučiu, kad  galėčiau kalbėti valandų valandas apie šio meno žymiuosius, bet man patinka rašyti pačiai, galiu išsilieti po sunkios dienos, pasakoti apie  save ir kitus“, – rašo Ksavera.

Kiekvienas nežinome, kuo tapsime

Mediniame mokyklos suole sėdėjo ji ir žiūrėjo blizgančiomis akimis pro langą beviltiškai, sunkiai ir tuščiai. Toma visada buvo rimta, susimąsčiusi. Bet tada buvo galima net matyti jos akyse, kaip linguoja medžiai, kaip plevėsuoja rausvi lapai. Iš jos akių jaučiu, kokia mano draugė sutrikusi. Net man pašiurpsta oda. Kaip lengvai lapas nuo klevo, rausvai geltonas, krenta į nežinią! Nežinia, kur šį sutvėrimą nuneš, gal kairėn ar dešinėn, o gal prie praeivio kojų šis lapas nukris – nusižemins. Nežinia, kas laukia, mūsų visų, kai dangus be saulės ir be debesų, kai aplink tamsa. Nežinia, kas laukia jos…

Vikšrelis taip pat nežino, kuo pavirs, kokiu grožiu.

Įkvėpta meilės…

Aš skrendu, aš virš debesų.  Niekada dar nesijaučiau tokia laiminga. Bet ir bijau. Kas jei to neteksiu, kas jei viskas baigsis? O gal būtų visa tai į naudą?  Kiek daug klausimų, o kiek mažai prasmių.  Kas tai? Gal tai tik aistra, gal tai paaiškintų tik mokslas…

Kas yra ta meilė? Vieni sako  –  tai cheminė reakcija, kitiems – tai aistra ar šilti jausmai kitam asmeniui. Kažkas meilę įsivaizduoja  kaip ilgą dviejų žmonių draugystę, kaip kunigas sutuokiant sako, „kol mirtis išskirs“. Bet ar gali egzistuoti trumpa meilė ir ar ji suteikia sparnus? Prisimenu tą jausmą, kai visą laiką norisi  šypsotis, lyg būtum pakylėta. Bet tai trunka trumpai. Viskas prasideda taip greitai kaip audra: nukrenta ant žemės vienas lašas lietaus ir staiga jau visa perkūnija. Taip ir įsimylime…  man užteko mažiau nei sekundės, kai susikirto mūsų žvilgsniai. Juk ir Jurgio Kunčino romane  „Tūla“ bevardžiam veikėjui užtenka susitikti kavinėje su Tūla. Gal kalti rožiniai akiniai? Manau, idealizuoju tą antrą pusę, bet tai suprantama: juk tu matai šį žmogų pirrmą kartą. Ar galiu save kaltinti? Tai nieko daugiau, tik aistra. Tūla su pagrindiniu veikėju buvo kartu tik savaitę. Tai trumpa meilės akimirka, palikusi  tiek daug neišdildomų prisiminimų: tada jaučiau, kaip kilau, skraidžiau padebesiais.

O dabar? Girdžiu, kaip mane kalbina aplinkiniai nieko neįtardami, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Sau kartoju, kad man viskas gerai, juk aplinkiniai taip bent jau mano. Tad švelniai nusišypsau kaip anksčiau… kai dar buvau su sparnais. Ir kas gi juos drįso nukirpti? Aš ir vėl pagaunu save, rašančią savo trumpajai meilei. Aš jau jaučiu esu pasiekusi dugną – emociškai palūžusi.  Kaip man tai išgyventi? Sau vis kartoju, kad man viskas gerai, iki tol, kol aplinkiniai sumano paklausti, kaip laikausi. Aš ir vėl su kauke, su ta gražiausia, spindinčiom akytėm.  Visi mato, koks laimingas žmogus, bet jis, jis suprato: aš viena, praradusi viską: tą šilumą, vadintą namais, savo meilę ir, regis, net tikslą – šansą vėl atsistoti. Ir vėl, ir vėl jaučiu, kad rašau ne kam kitam, o jam, taip, kaip romane  „Tūla“ bevardis veikėjas vis rašė laiškus Tūlai, visai kaip šis veikėjas be meilės, taip ir aš, viena gatvėse su tyrais ir, regis, amžinais prisiminimais, kurių negaliu pamiršti. Net nebesinori tikėti meile, savimi ir kitais. Aš niekuo nebesidomiu, nieko nenoriu girdėti, bet reikia gyventi! Todėl aš šypsausi taip, lyg dar būtų nepakirpti sparnai. Dabar manau, kad meilė yra pasmerkta, nes meilės pagrindas idealizavimas ir aistra.