Kūrybinių profesijų atstovai dažnai gyvena intensyviu ritmu, žongliruoja keliomis veiklomis, todėl apie finansinę ateitį galvoti nėra lengva. Aktorė, rašytoja ir režisierė Elžbieta Latėnaitė, sako, kad būtent dėl to svarbu šią temą prisijaukinti – be baimės ir su pagarba sau. Pasak jos, ateities planai nebūtinai turi būti dideli ar ambicingi – kartais pakanka sustoti minutei ir įsivertinti ilgalaikius tikslus.
„Laisvai samdomų kūrėjų pajamos nelygios – vieną mėnesį uždirbama daugiau, kitą – mažiau. Tokiu ritmu tampa sunku planuoti finansus ir taupyti, tačiau kažkaip pasirūpinti savo saugesne finansine ateitimi – būtina“, – sako E. Latėnaitė.
Elžbietos Latėnaitės gyvenime kūrybinės veiklos netrūksta – ji ne tik žinoma kaip aktorė, rašytoja ar režisierė, bet ir pati veda improvizacijos, vaidybos kursus savo įkurtoje studijoje „Meno Fraktalai“. Moteris pripažįsta, kad finansiniai sprendimai tampa iššūkiu ne tik menininkams – informacijos ir nuomonių gausoje pasimeta daugelis, todėl svarbiausia nepasiduoti emocijoms ir sprendimus priimti sąmoningai.
Kūrybinis gyvenimas: įkvėpimas, nestabilumas ir ateities planai
Kūrybinių profesijų atstovai neretai gyvena tarp kūrybos ritmo ir finansinio neapibrėžtumo, todėl sprendimai dėl ateities tampa papildoma našta. Elžbieta Latėnaitė sako, kad šioje srityje trūksta stabilumo.
„Mums tenka būti ir menininkais, ir savo finansų vadybininkais. Valstybė pamiršta, kad kuo mažiau kūrėjai nerimauja dėl pragyvenimo, tuo daugiau jie sukuria – filmų, paveikslų, knygų, muzikos, kurie garsina Lietuvą. Galiausiai atsakomybė už savo gyvenimą tenka mums patiems, todėl, būdama laisvai samdoma kūrėja, jaučiu pareigą pasirūpinti ne tik šiandiena, bet ir ateitimi“
Tylime per dažnai, nors kalbėti – būtina
Daugelis žmonių temas apie senatvę ar finansinį saugumą linkę atidėti vėlesniam laikui – jos atrodo tolimos ir tiesiog nepatogios. Tačiau, anot menininkės Elžbietos Latėnaitės, būtent atviras pokalbis gali padėti aiškiau susidėlioti mintis.
„Pastebiu, kad kalbėjimas apie sudėtingus dalykus galiausiai palieka labai gerą jausmą –
atsiranda daugiau lengvumo, daugiau noro gyventi. Verta pasirūpinti tuo, kas bus „po to“, kad galėtume ramiau džiaugtis „dabar“. Kitaip svarbūs dalykai nustumti į pasąmonę vis tiek neduoda ramybės“, – sako ji.
Aktorė neslepia, kad šį požiūrį sustiprino ir asmeninės patirtys – netikėtos netekties akivaizdoje šeimai teko priimti daug sprendimų, todėl ji gerai suprato, kaip svarbu turėti bent minimalią finansinę atramą. Tai tapo ir vienu iš jos motyvų pasirūpinti savimi taip, kad ateityje nebūtų našta artimiesiems.
„Kai kurie atsakingi sprendimai, kuriuos padarome šiandien, vėliau palengvina gyvenimą ne tik mums, bet ir mūsų šeimai“, – atvirauja aktorė. Lietuvoje žmonės investuoja vis dar vangiai ir pernelyg dažnai santaupas laiko neefektyviai. Aktorė pastebi, kad ilgainiui tai gali trukdyti žmonėms kurti didesnį saugumą sau ir savo šeimai.
„Sakoma, kad pagal investavimo tempą Skandinaviją vytumės kelis šimtmečius. Vis dar laikome milžiniškas sumas neįdarbinę, nors pinigai gali dirbti už mus. Norėčiau, kad būtume drąsesni ir ateitį planuotume atsakingai. Tada būtume turtingesni ir mes, lietuviai, ir pati mūsų valstybė.“, – tvirtina E. Latėnaitė.
Šis atviras požiūris, pasak Elžbietos, neišvengiamai priveda ir prie asmeninių sprendimų. Ji pripažįsta, kad atsiradus galimybei nutraukti kaupimą II pakopoje, sprendimų atsakomybės tik padaugėjo – tenka daugiau skaityti, lyginti ir tartis. Tačiau jau ne vienerius metus besidomėdama investavimu, aktorė laikosi sprendimo, kuris jai šiandien atrodo ramiausias.
„Vis prisimenu vienos finansų konsultantės išsakytą mintį – kartais finansiškai išmintingiausia yra nieko nedaryti ir palikti taip, kaip yra. Neradau nė vieno įtikinamo argumento atsisakyti kaupimo. Man, kaip ir daugeliui, svarbiausia paprastumas, patogumas ir saugumas – visa tai ir suteikia II pakopa“, – sako ji.
Užtenka pradėti nuo mažų žingsnių
Paklausta, kaip įsivaizduoja savo senatvę, pašnekovė pripažįsta svajojanti apie lėtesnį gyvenimą – jaukiuose namuose gamtos apsuptyje, kur rytai prasideda nuo kavos puodelio terasoje, o vakarai – prie židinio. Tai ne tik vaizdinys, bet ir siekis turėti daugiau pasirinkimo laisvės.
„Matau save labai panašią į šiandieną – veikiančią tuos pačius dalykus, tik labiau atsirenkančią, kur sutelkti savo energiją. Tikiuosi būti apsupta mylimų žmonių ir gyvūnų, turėti galimybę pakeliauti. Pensija man – ramaus, oraus ir nepriklausomo gyvenimo pagrindas“, – šypsosi ji.
Kalbėdama apie ateitį, menininkė akcentuoja paprastą mažų žingsnių principą – nesvarbu, kiek žmogus gali atsidėti, svarbiausia yra pati nuostata ir įprotis galvoti ne tik apie dabartį, bet ir ateitį.
