Kūrybinis pavasaris teatro gimnazijoje

Šiandien jaunųjų kūrėjų galimybių TRIBŪNOJE šeimininkauja Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos autoriai. Jau tapo projekto tradicija tai, kad kovo – teatro dienos – mėnesį NEVĖŽIO atlankas skiriamas būtent šios mokyklos kūrėjams.

Ir dar – tradiciškai randasi jaunųjų kūrėjų, kurie nustebina. Lyriškumu, šmaikštumu, minties tėkme, netikėtumo elementais. Skaitant jaunųjų kūrybą, kartais galima jausti, jog vienas ar kitas autorius visai galėtų išbandyti rašymą ir proza arba eiliuotai. O gal kai kurie išmėgintų ir dramaturgiją? Tereikia drąsiau eksperimentuoti.

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo ištikimieji projekto ambasadoriai – mokytojos Lina Rastenienė, Danguolė Žąsinaitė, Rasa Lazauskienė, Dalia Vizbarienė, Virginija Milaševičienė, Ramutė Matusevičiūtė, mokytojas Algis Želvys.

Skaitykime! Pagaliau – pavasaris…

Mingailė Šliažaitė (9 kl.)

Mingailė – nedrąsi pradedanti kūrėja, ji mano, kad „kuriantis žmogus yra laisvas žmogus“, todėl ką nors kurti reikėtų visiems. Gerai, kad mokytojai paskatina, tada ir įkvėpimas atsiranda…“

Snaigė

Nukrito man į delną

Balta, mažutė snaigė.

Kaip gaila, kad trumpai

Galiu ja pasidžiaugti–

Pavirto ji į mažą ašarą…

Ir jos jau nebėra.

Kur dingo visas grožis?..

 

O! Štai ir vėl įkrito man į delną!

Matas Vitkevičius (9 kl.)

 „Minčių sukurti tekstą sau, ne pamokoje, nebuvo kilę, tačiau trumpus ketureilius kurti man patinka.Man smagiau kurti ir skaityti eiliuotus tekstus, nes juose dažniausiai būna ritmas. Tai man labiau suprantama, artima. Mano manymu, kuriantis žmogus yra apsiskaitęs, visada turintis ką pasakyti, plačių pažiūrų. Jauni kūrėjai turėtų rašyti, kurti eiliuotas pasakas, eilėraščius, kuriuose dominuotų pozityvas, mini apysakas apie išgyvenimus esamuoju laiku. Mokytojai turėtų skatinti mokinius kurti, rašyti, nes taip padeda atsiskleisti talentui, o gal tapti žmogaus pašaukimu“.

Pieštukas

Esu toks laibas aš vyrukas,

O jei trumpiau, tiesiog pieštukas.

Esu be galo iškalbus,

Baltam lape aš išdidus.

 

Kur mano išdidumas pasireiškia?

Tai klausimas, kuris kankina jus…

Kankina kartais ir mane,

Nors mintys liejas, bet, deja…

 

Ne viskas gimsta man tekstu,

Nes daug ko pats nesuprantu.

Pagalbos ranką visad man ištiesia

Trintukas, draugas nuostabus.

 

Kūryba mano gal menka,

Juk   parašyti  negana.

Trintukas visada šalia –

Ir greitai teksto nebėra…

 

Karolina Zalatorytė (11 kl.)

„Apie Karoliną galima pasakyti taip: panirusi. O gal užlieta kūrybos? Ir nardo – piešdama ir kurdama… kriminalines istorijas“, – sako mokytojas Algis Želvys.

UŽMARŠTIS

Saulės spinduliai, paukščių čiulbesys, šilta lova ir seilę varvinti verčiantys kvapai iš virtuvės – kadaise taip vaizdavausi tobulą rytą. Na, bent taip rašyta mano dienoraštyje, bet dabar tai tapo besikartojančiu košmaru. Kiekviena rytą atsikėlęs, pramerkęs akis matau kambarį, kurį pirmą kartą pamačiau tik prieš keletą savaičių. Pilna nuotraukų, kuriose esu, bet nepamenu buvęs, akimirkos, kurių nesu išgyvenęs, prizais nuklota lentyna, kuri jau seniai padengta dulkių

sluoksniu. Bei ta moteris. Ta moteris iš nuotraukų, kuri kiekvieną rytą ruošia man pusryčius, kiekvieną dieną siekia priversti nusišypsoti, kuri kiekvieną rytą prisistato esanti mano žmona, o kiekvieną vakarą atsisveikina, verkdama ir prisiekdama meilę. Ji sakė, jos vardas Uma, bet aš jos nepamenu – nei jos veido, nei balso, nei kas ji tokia. Didžiąją dalį informacijos gaunu iš jos ar iš dienoraščio.

Karolinos Zalatorytės pieš.

Gydytojas sakė, kad prieš trejus metus patekau į avariją ir panirau į komą, o pabudau čia, šitame kambaryje, prijungtas prie daugybės keistų prietaisų. Nuo tos dienos, atrodo, perskaičiau šį dienoraštį gal dvidešimt kartų, ir kiekviena kartą jaučiuosi, lyg skaityčiau svetimas mintis, lyg tai būtų kitas pasaulis. Viskas atrodo kitaip, kai viską pamiršti.

Uma šiandien sakė turinti man staigmeną, sakė, keliausime į mano mėgstamą vietą, na, bent kuri ja buvo. Ji sako, tai galėtų sugrąžinti mano atmintį, tad sutikau keliauti. Staiga išgirdau žingsnius, ir iš už durų išlindo jos veidas.

  • Pasiruošęs keliauti?- pasakė, nenuleisdama akių nuo manųjų.
  • Taip, aš jau seniai pasiruošęs, o kur mes keliausime? – paklausiau stodamasis ir rinkdamas savo daiktus – raktus, kuprinę, telefoną bei paltą.
  • Pamatysi, kai ten nuvyksime. Tau turėtų patikti. Na, bent patikdavo, ten tu praleisdavai daugiausiai laiko, visada žinojau, kad galiu tave rasti ten, jei nebūdavai namuose.
  • Aišku. Gerai, eime.

Ji linktelėjo ir nuėjo lifto link, aš nusekiau paskui, stengdamasi netrenkti galvos į man šiek tiek per žemas duris. Keletą minučių stovėjome tyloje, kol atvažiavo liftas, tada Uma, turbūt norėdama nutraukti tylą, paklausė:

  • Tu tikrai dar nieko neprisiminei?
  • Nieko, jaučiuosi, lyg mokyčiausi kažkieno kito prisiminimus, mintis ir praeitį.
  • Aišku, tikiuosi greitu metu viską prisiminsi, ir, prašau, pasakyk, kai kažką prisiminsi, na, nes žinai, reiks pranešti gydytojui bei padaryti kitus tyrimus.
  • Nesijaudink, pranešiu, tu būsi pirmas žmogus, kuriam pasakysiu, prižadu.

Vėl paskendome tyloje, tik ją nutraukė trečiame aukšte atsiveriančios durys. Į liftą įlipo vidutinio amžiaus, žema, juodų plaukų ir žalių akių moteriškė, ir liftas vėl pradėjo leistis. Su kiekviena  sekunde į mane vis giliau skverbėsi moteriškės žvilgsnis, lyg strėlė. Veidrodinėse lifto duryse galėjau matyti ją – žiūrinčią į mane –  ir kažkuo žaidžančią savo kišenėje. Nedrąsiai pasukau galvą į moteriškės pusę ir sutikau jos sielą veriančias akis, tik staiga ji puolė prie manęs, versdama širdį iššokti iš krūtinės. Moteriškė pradėjo rėkti:

-Nihil est quod videtur! Nihil est quod videtur! Nihil est quod videtur!- rėkė pilnomis ašarų akimis, iš paskutiniųjų įsikibus į atlapus, kol Uma bandė ją nuo manęs atplėšti.

Galiausiai Umai pavyko:  staigiu mostu ji mane išstūmė iš lifto ir išbėgo pati.

– Kas su ta moteriške negerai? Ar normalūs žmonės taip elgiasi? Reikėtų jai pas gydytoją nueiti ir galvą pasitikrinti, nes tikrai neatrodo, kad visi jai namie, – piktai po nosimi murmėjo Uma, o paskui rimtu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane: – Tu ją pražįsti? Kodėl ji taip tave užsipuolė? Ką tu jai sakei?

– Tai kad nieko, vos spėjau atsisukti, ir ji ant manęs užšoko rėkdama, iš kur aš ją turėčiau pažinoti, jei ir pažinojau seniau, tikrai dabar nebepažįstu.

– Gerai, eime.

Nusekiau Umai iš paskos, įsėdau į mašiną, variklio burzgesys keistai ramino, taip pat  kaip ir pro langą bėgantis vaizdas, tad po keliu minučių važiavimo užmigau keleivio sėdynėje. Pabudau jau žadinamas Umos, ji sakė, kad mes jau atvažiavome, ir mums tik reikia šiek tiek paėjėti. Ji mane nusivedė į parką, ant suoliuko, kur ir dieną, ir naktį gali matyti visą miestą. Vaizdas buvo nepakartojamas, dabar suprantu, kodėl čia būdavau.

Staiga pradėjo smarkiai gelti galvą, taip smarkiai, kad net vos nesusmukau. Uma mane pagavo ir pasodino ant suoliuko. Veriantis galvos skausmas praėjo tik po kelių minučių, ir tada viskas pasidarė aišku.

  • Niekas nėra, kaip atrodo…
  • Ką sakei? Neišgirdau,- pasakė Uma palinkdama arčiau manęs.
  • Niekas nėra, kaip atrodo, – pasakiau šįkart jau garsiau ir ramesniu balsu. – Tai, ką ta moteriškė sakė. Ir ji nėra tik moteriškė – ji ir mano mama… Bet didžiausias klausimas, kas tu, ir kur mano žmona Uma?

Gabija Žygaitė (11 kl.)

„Esu Gabija Žygaitė (Hainne), kuriu nuo mažens. Mintys apie rašymą ateina netikėtai, dažniausiai pažvelgus pro mokyklos  langą…“

Paslaptinga nakties melodija

Užmigo kaimas nakčiai tik atslinkus,
Suskambo varpas dienai pasibaigus.
Paskutinįsyk švelnią melodiją išgirdus
Jauna mergelė rinkt pradėjo dobilėlius.

Naktel‘ ilga pabuvo, vėjas audė
Senovin‘ skarą, kaip žila močiutė
Dabino pievas, priklupdam‘ vienuolė
Maldom gailavo, ašarėles tramdė.

Sutreško židiny aštri liepsna,
Pabudo dvasios su visa gamta,
Nuščiuvo gyvastys grioviuos,
Būtybės miško pakraščiuos.

Garsai lai liesis per laukus,
Puota lig ryto įsiūbuos.
Velniai po kaimą naktį šoks,
Kol saulužėlė dar miegos.

Per miegą kelsis iš kapų kariai.
Didinga muzika laukuos aidės,
Jiems vaidilutės naują skraistę ners
Po kojomis paklos, paties.

Rymos kalnai, kur didvyrių dvasybės,
Pušynai melsis jiems, giesmes giedos,
Ir tiems garsiems miškų karaliams
Ne savo kurtas, išgirstas dainas niūniuos.

Namuos spragsės Ugnis Šventoji židiny,
Altoriuos garbinama nuo senų laikų,
Nuščius gamta, vyraus migla tamsioji,
Migdys pasaulio grožį rūko pataluos.

Išauš ryts naujas, bus gamta, kvatos,
Šuoliuos žirgai auksiniai, sklis šviesa,
Juoksis gyventojai, išauš diena,
Ir pasibaigs tamsi nakties daina.

Rusnė Tauraitė (12 kl.)

„Rusnė prabyla į skaitytoją tyliai parašytomis eilėmis. Ji gyvena ir kuria tyliai. Jos nuomone, teisingai ir tyliai kalbėti – tai atverti širdį, leisti prie jos prieiti kitiems. Būdama gana uždaro būdo, gana paslaptinga jaunoji kūrėja savo poezijos posmuose atskleidžia  vaizdų ir jausmų pasaulį. Koks jis?“ – mokytoja Virginija Milaševičienė.

***

Šalta pavasario naktis

Mėnesienos apšviesta

Prabėga mintis

Šalta pavasario naktis

Tai žiemos baigtis

Laiko pakviesta

Šalta pavasario naktis

Mėnesienos apšviesta

 

***

Baltai nuspalvinti laukai

Skverbiasi saulės šviesa

Vėjo taršomi plaukai

Baigiasi nakties tamsa

 

***

Žibančios akys

Laimės lašų pilnos

Pradingo tamsa

 

***

Šaltų akių žvilgsnis duria

Mano artimą ateitį buria

Kas sparnus išskleis?

Kas draugus iškeis?

 

Žynės išmintis stebina

Mano pasaulį drebina

Iškrito korta iš rankos

Lyg atsivėrė lankos

 

***

Iš lėto leidžiasi saulė

Dangus pilnas spalvų

Mėnulio kaukė

Iš lėto leidžiasi saulė

Tai lyg apgaulė

Slepiasi už kalvų

Iš lėto leidžiasi saulė

Dangus pilnas spalvų

Vika Zemeliauskaitė (12 kl.)

„ Vika – bandanti poetė, liudijanti savo posmais, kad bręsta talentas. Negaliu nepastebėti, kad eilėse daug gaivios šilumos, tikro jausmo kibirkštėlių, iš širdies trykštančio noro apdainuoti savitai suprastą  tikrovę. Tegu tai bus persunkta literatūriniu nerimu, kuris neleis išblėsti kūrybos kibirkštėlei, galinčiai įžiebti didelę ugnį. Kas žino, kada ta ugnis suliepsnos?“ – mokytoja Virginija Milaševičienė.

Istorija

Begalė žvilgsnių, karčių, tvirtai įbestų,
O mes šliaužėme savu unikaliu keliu.
Nesibaigiamai trūkčiojantis akių raumuo
Spurdėjo iki, kol atėjo mudviejų ruduo.

Lemtingą vakarą tavo ,,audinėje“
Verkiau savo krūtinės viduje
Ir viskas pakrypo tokia linkme,
Jog likimas vėl sulipdė drauge.

Vilnius, Anykščiai, Pakruojis bei Šiauliai…
Svarbiausia – Palanga – mūsų jausmų atgaiva.
Pavasaris. Miškai, tiltai, ir ilgiausios magistralės
Išdidžiai dera prie naujai atgimusios meilės.

O viskas prasidėjo tik nuo naujokės,
Kurios paakiai buvo kaip žibuoklės
Bei jos būsimos didžiausios stiprybės –
Gamtos ir jausmų ryšio būtybės.

 

Pasiūlymas

Ar man gaila praverktų akių?
Ar gaila bemiegių mūsų naktų?
Kai buvo tiek žvilgsnių piktų,
Bet mes ėjome savu keliu.

Man negaila daugiau nieko,
Ar reikėjo man to miego?
Nesigailiu nė vieno rimo,
Po kurio neradom ritmo.

Pažvelki, ar tu nori šito?
Juk viskas taip pat išliko.
Ant mūsų numylėto tilto
Pabūkime vienas kito.

Vis ieškome, kas mes esame,
Vis apgalvojame, ką darome.
Geriau numokime į tai ranka,
Pasidžiaukim, ką turime čia.

Gintarė Petruokaitė (11 kl.)

„Kūryba – vienas iš mano mėgstamiausių užsiėmimų. Ji išlaisvina vaizduotę ir padeda pasprukti nuo įkyrėjusios kasdienybės. Džiaugiuosi, kad kurdama galiu atskleisti save“.

Herojus?

Kas yra herojus?

Kuo jo laurai skiriasi nuo įkapių?

Jis bando aplenkti mirtį,

Nors ji yra ištikimiausia palydovė.

Jis mato žvaigždžių didingą šviesą,

Tačiau nakties tamsos neįžiūri.

Jam nerūpi smulkesni gyvenimai,

Kuriuos aukoja ant šlovės altoriaus.

Neapsigauk –

Herojaus lūpomis kalba melaginga tiesa.

 

Minčių menės

 

Kokia įdomi proto architektūra:

Kiek daug durų ir užkaborių ji turi.

Ir stalčių, kuriuose paslaptys slepiasi.

Ak, kaip visiems jas maga žinoti.

Bet kaip sudėtinga ištverti tiems,

Kurie mato pro savo iliuzijų rūką,

Kaip dreba proto rūmų kolonos,

Dūžta šviestuvai, byra tinkas nuo lubų.

 

Todėl dažnai jų minčių menės vienišos,

Todėl  languose  nedega net žvakės,

O galerijas ir labirintus papuošia

Didingos Pragaro ir beprotybės freskos.

 

Atsisveikinimas

 

Leidžiasi saulė, namus apgaubia šešėlių raudonis.

Tiesos pirštai pamažėl skandina melą vyne:

Jei jis neegzistuotų, dabar neskęstų ir nemaldautų,

Jei ji nemeluotų, dabar jos gilios akys neašarotų.

 

Raudonos lūpos suvirpa supratusios klaidą,

Pirštai groti negali – juos sukaustė priekaištas,

Sklindantis iš akių, anksčiau žvelgusių su meile…

Ir širdys dvi blaškos, tyliai duždamos į šipulius.

 

Jis pagaliau nusigręžia, pakyla ir palieka ją vieną,

Taip užverčia dabartį lyg skyrių neperskaitytos knygos.

Tik leidžiasi saulė, sielą apgaubia šešėlių raudonis,

Tik vyno taurė tuščia tarp lengvai virpančių pirštų.

 

Pasakyk

 

Žiemos melancholija

Aptraukia šerkšnu mano širdį.

 

Vieniša mėnesiena

Nepajėgia atsiųsti  ramybės.

 

Žvaigždė deimantinė

Nustebus pažvelgia ir šaiposi.

 

Kodėl, pasakyk, negaliu

Nors kartą pabėgt nuo savęs?

 

Elinga Kriukaitė (10 kl.) 

 (eilėraščiai, skirti tėčio atminimui)

„Mane kurti įkvėpė tragiška ir netikėta tėvelio mirtis. Tada pradėjau rašyti dienoraštį, laiškus. Kai atsiverdavau, sumažėdavo liūdesys…Temas kūrybai nulemia mano jausmai“.

Ilgesys

Išvažiavai ir negrįžai…

Man laikas tarsi sustojo.

Kaip ir tąryt sustojo tavasis.

Skaudu…

 

Širdį degina skausmas.

Be tavęs sunku.

Tik mamos ištarti žodžiai

Apie meilę, šilumą suteikia viltį, kad gyvenu.

 

Manęs nebelanko vaikiški sapnai.

Tuštuma ir ilgesys – mano draugai.

Kaip išdrįst nebijoti nakties,

Būti drąsiai ir nebėgti nuo šešėlių tamsos?

 

Prisiminimų skrynia tokia brangi,

Niekam jos neatiduosiu.

Ji nesudils ir nepasens,

Širdyje ją nešiosiu.

 

Vakaro mintys

 

Ateina vakaras,

Vėliau naktis.

Ir vėl į mano sielą

Pasibeldžia nerimas ir ilgesys.

 

To artimo vaikystėje žmogaus žūtis

Paliko gilią žaizdą manoj širdy.

Dabar gyvenimas sudėtas iš atsiminimų…

Tas paukštis, kurį vejuosi, ne džiaugsmo paukštis,

O tik didžiulis skausmas praradimo ilgesy.

 

Prisimenu tavas rankas ir švelnų priglaudimą,

Vėliau mąstau:

Kas girdi tylintį tamsoj?

Kas gali jausti jo širdies plakimą?

 

Lieka viltis, svajonės apie ateitį,

Tikėjimas, žiūrėjimas į kelią,

Kur bėga metai…

Sukurkit formulę, kuri mane išgelbėtų,

Jeigu gyvenimas sudėtas iš atsiminimų.

 

Austėja Glušokaitė (12 kl.)

,,Kūryba tai nėra man saviraiškos būdas, tai yra mano asmeninio gyvenimo pagrindas. Nuolat galvoju, kas aš – kūrėja ar kūryba?“  

Meluoji man

(daina)

Meluoji man,

aš elgiuosi taip pat.

Mokinai mane mylėt,

tai kodėl kalbi kitaip.

 

Man nuo šalčio šąla pirštai,

ir šešėliai slenka tyliai.

Ta geluonis žeidžia širdį,

druska byra nieks negirdi.

 

Priedainis. Tik dėl to,

ši naktis tokia ledinė.

Tik dėl to,

ši naktis ji nesibaigs.

Tik dėl to,

ši naktis tokia ledinė.

Tik dėl to,

geruoju nesibaigs.

 

Melavai man,

aš elgiausi taip pat

Tie vaikystės žaislai

išnyks nebyliai.

 

Kalbėk sau toliau,

tavo pasaulis griauna mano.

Einu vis toliau,

savo žodžiais statai sienas.

 

Priedainis. Tik dėl to,

ši naktis tokia ledinė.

Tik dėl to,

ši naktis ji nesibaigs.

Tik dėl to,

ši naktis tokia ledinė.

Tik dėl to,

geruoju nesibaigs.

 

Atvira buvai man,

aš elgiausi taip pat.

Šis ryšys dar nenutrūko,

tai kodėl mes tai priėjom.

 

Karaliai

 

Pavydžiu tiems karaliams,

kurie savo laiku sugebėjo,

pripažinti sau ir kitiems

didžią galią duotą kūrėjo.

 

Kai iš paveikslų jie žiūri,

jaučiu drąsą ir ryžtą.

Pamažu perimu būtį

išėjusių tų, kurie negrįžta.

 

Kodėl gi jie tokie tvirti,

užtikrinti ir nepalenkiami.

Paprastas atsakymas į tai,

pripažino sau, kad gali tai.

 

Ir nejučia realybėn grįžtu,

kur nepasitikėjimas vis tyko.

Nei savim , nei kitu,

smulkmenos problemomis virto.

 

Kiek drąsos įgautų žmonės,

jei patikėtų savimi.

Kiek meniškos kilmės

sielų slepiasi tamsumoj.

 

Bijo saulės ir lietaus,

vengia žodžio malonaus.

Kitas tikis, kad nebaus,

paskutinis, kad neteis.

 

Tarp šešėlių tų tamsių

aš ir vėl save regiu.

Kai drąsieji žvelgia iš paveikslų,

aš noriu būti tik  tarp jų.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: