Laimingo žmogaus sindromas – noras veikti

Kai rytais pajunti keistoką rugpjūčio vėsą, o laukus išvysti nėriniuotomis rūko drobėmis apsigaubus, širdyje ilgesingai suspurda nerimas: Artėja… Nebebandai ginti tų minčių šalin – žinai, Rugsėjis neišvengiamas. Juk taip kasmet… Ir taip jau keturi dešimtmečiai… „Jaunystėje tikrai nenorėjau būti mokytoja – dėl to ir stojau į statybos mokslus“ – prisipažįsta Zarasų žemės ūkio mokyklos mokytoja Danutė Gražienė. Tačiau, kai žmogus planuoja, Dievas kartais tik šypteli, suteikdamas puikų šansą… geriau pažinti save, ir įrodydamas, kad mūsų suvokimas dažnai būna labai ribotas.

Mokytojos Danutės (prisipažinsiu, jog vien vardu vadinti – nedrąsu: juk Ji ir mano mokinių, ir mano vaikų mokytoja) biografijoje – vienintelė darbovietė: Zarasų žemės ūkio mokykla (tiesa, mokyklos pavadinimas ne kartą keitėsi, lygiai taip keitėsi ir mokytojos dėstomos pamokos: braižyba, medžiagų mokslai, etika, estetika)..

Mokytoja atvirauja, jog naujovės, pokyčiai – tai tas stebuklingas varikliukas, ne tik įkvepiantis, bet ir užburiantis. Ji tiesiog panyra į tą nuostabią dar mažai žinomą erdvę… „Gal ir ne viskas čia tobula, bet vyksta procesas. O juk kūrybos gelmės neišsemiamos… Todėl viena veikla Jai sunkiai suprantama: ne veltui pasaulyje gyvuoja tendencija, kad žmogus turi keisti jas – juk rutina vargina, atima jėgas.

„Kiekviena diena – tai šventė“ – kartoja mokytoja ir pritaria, jog dėkojanti Aukščiausiajam už viską. O kai Tavo gyvenime yra ir Meilė, ir Padėka – Tavo veikla tampa prasminga. Tai ir yra išvada, jog šiandien yra gera Taip. Rytoj – bus gera Kitaip. Negali būti vienodų dienų. Juk ir mes esame jose nevienodi: skirtingos mintys, jausmai ir darbai ženklina mus, tai ir kuria nepasikartojančią visumą.

Mokytoja šneka nedaug – daugiau kalba mokinių darbai: rodo iš odos (senų rankinių) pagamintus paukštelius, iš liepos išdrožinėtas prieverpstes, nuaustas drobes, pagamintas nuostabias puokštes, įspūdingas kaukes, paveikslus, nepakartojamus atvirukus… Ir tą – gerų ir gražių darbų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti… Čia dar ir siena, dekoratyviniu gruntu ornamentuota, ir paveikslas, ir… Tačiau vis pasitaiso, kad tai ne jos vienos įdirbis, kad veiklių žmonių komanda – tai ir yra sėkmės ir puikaus kūrybinio darbo garantas: „kaip gera dirbti, kai tavo mintis jaučia – belieka tik išsakyti pageidavimus“. Ir čia pagyrų pliūpsnis kolegoms: A.Tumalovičiui, A.Kruopiui, A. Mažeikai, D.Kostygovui, L.Tumalovičienei – jie padeda skleistis Jos ir Jos mokinių kūrybinėms svajonėms. Ir su atodūsiu prisipažįsta: „Vienam būtų labai sunku tai padaryti“. Daug gerų žodžių mokytoja išsako mokyklos direktorei N.Guobienei, kuri ne tik skiria daug dėmesio kiekvienam darbuotojui, pagirdama, pastebėdama, paskatindama jo iniciatyvas, bet ir visada pritarianti įvairioms idėjoms, nes tik jų dėka mokyklos veikla ir aplinka labai pasikeitė.

Kad ir bandžiau iškvosti, nesugebėjau išgirsti jos pačios nuopelnų… „Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei“ – sakė didysis lietuvių tautos poetinio žodžio talentas Justinas Marcinkevičius. Ji tik pakartoja, kad dirbantys visi vienodai, ir kad Ji be galo visada mylinti savo darbą, ir visada tikinti, jog pavyks. O kaip kitaip? Juk tos akių liepsnelės, tos dvasinės kibirkšties reikia mokiniui – jo sėkmė dažnai būna tavo rankose. Pagyrei, paglostei žvilgsniu – suvirpėjo širdelė, o ranka jau drąsiau kuria ornamentą, brėžia tiesesnę liniją. Visiems reikia dėmesio ir šilumos“. Ar galėtų būti kitaip, kai tiek daug atlikta: dalyvauta įvairiuose respublikiniuose ir rajoniniuose projektuose, konkursuose; įkurtas mokykloje kraštotyros muziejus (beje, respublikoje 2014 metais jis užėmė 3 vietą), sukaupta daugybė metodinės literatūros…

O iš kur toks optimizmas ir meilė gyvenimui? – klusteliu mokytojos, – gal paveldėta? Tačiau staigiai gimusi mintis labai greitai spalvina ryškų minčių taką: stipriadvasių jos giminėje tikrai esama- tokie buvę jos seneliai – tremtiniai ir tėveliai. Gal jie ir išmokė tą mergaičiukę mylėti gyvenimą Šiandien, t.y. Visada; ieškoti atgaivos šaltinio ne poilsy, bet keičiant veiklas, kuriant naują Būties ir Prasmės stebuklą.

„Aš manau, kad laimingo žmogaus sindromas – noras veikti“ – antrina mano mintį mokytoja Danutė. Visada, ko nemokėsiu – klausiu. Svarbiausia, žinoti, kad esi reikalingas, kad tarnauji žmogui: kai jam gali duoti; tačiau žinoti, kad jis tai priima – svarbiausia.

Mokytoja tikino, jog labai stebisi, kad jos mokiniai visada moka padėkoti – žodžiu, rašteliu, dėmesiu; malonia pačių sukurta staigmena. „Man regis, kad mes niekada tiek daug padėkos žodžių nesakydavome mokytojams?“ – retoriškai nuskamba klausimas. Tačiau mieliausia, kai ir po kelių dešimtmečių atvykę mokiniai aplanko, prisimena. Malonūs atminties šuorai vėl plūsteli… Ir tik tada suvoki, kad Mokytojo darbas skaičiuojamas ne rugsėjais, bet mielais mokinių prisiminimais.

Šnekučiavomės – ir lietinga rugpjūčio diena ėmė skleistis: gerumo šviesos apakintas vėjelis nuginė debesis, kad galėtų dar kartą į ausį tyliai jiems pašnibždėti, jog virš laukų rytais paslaptingai besiskleidžiantis rūkas jau sapnuoja Rugsėjį – spalvingai pražystančius medžius ir begalinę Mokytojo širdies šilumą, mokinančią Kurti, Mylėti, Tikėti ir Eiti… Eiti tam, kad kurtum ir dalintum gerumą kitiems, nesvarbu, kuo tu esi šiandien ir kuo tapsi rytoj.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotrauka iš D.GRAŽIENĖS asmeninio archyvo