Laisvė, iškovota parlamentiniu keliu

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė EMILIJA JUŠKIENĖ.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbė, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Šis įvykis žymi tautos gyvenimo posūkį, kokybiškai naują būseną – savarankiško gyvenimo savo valstybėje pradžią.

Per neįtikėtinai trumpą laiką – XX amžiaus paskutinius dešimtmečius įvyko daug istorinių permainų. Vienvaldė komunistų partija prarado jėgos monopolį Rytų Europoje. JAV ir Sovietų Sąjunga pasirašė svarbias nusiginklavimo sutartis, netrukus suiro ir Sovietų Sąjunga.

Sąjūdžio metais dar labiau išryškėjo dar disidentinio judėjimo etape vyravęs įsitikinimas, kad slaptieji Vokietijos ir SSRS susitarimai padarė įtaką Lietuvos valstybės žlugimui. Todėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelias buvo siejamas su reikalavimu pasmerkti Vokietijos ir SSRS slaptuosius susitarimus bei panaikinti jų teisines ir politines pasekmes, grąžinti Lietuvai atimtą valstybingumą. Sąjūdis lemiamu laikotarpiu pasirinko alternatyvų, teisiškai ir įstatymiškai pagrįstą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą – taikų parlamentinės kovos kelią. Dar 1988 m. prasidėjus atgimimo ir demokratizavimo procesams, Lietuvos SSR AT ėmėsi Konstitucijos reformos.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė dar senojo šaukimo Lietuvos SSR AT, kurią 1989 m. papildė keli energingi deputatai iš Sąjūdžio aktyvistų. 1988–1989 m. Lietuvoje buvo pakeista politinė-ekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė, įvesta Lietuvos SSR pilietybė, pakeistos konstitucinės nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą ir kt. Visa tai sudarė palankias sąlygas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Pasibaigus senosios sudėties Lietuvos SSR AT įgaliojimų laikui, atsirado galimybė surengti naujus rinkimus. Pagrindinės rinkimų kovoje dalyvavusios jėgos buvo Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos komunistų partija (1989 m. gruodžio mėn. LKP atsiskyrė nuo Maskvos ir pasiskelbė savarankiška socialdemokratinės pakraipos partija).

Sąjūdžio rinkimų programoje buvo skelbiama, kad Sąjūdis nedelsdamas ir besąlygiškai siekia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. LKP pagrindinis šūkis buvo – laisva teisinė demokratinė humanistinio socializmo valstybė, besiremianti tautinėmis vertybėmis, tačiau valstybės atkūrimas turi būti laipsniškas procesas, pradžioje siekiant tik dalinio suvereniteto.

1990 m. vasario 24 d. rinkimai į Lietuvos SSR AT vyko pagal 1989 m. rugsėjo 29 d. priimtą LSSR AT deputatų rinkimo įstatymą. Iki sausio 19 d. buvo baigti siūlyti kandidatai į deputatus. Rinkimų rezultatai buvo paskelbti kovo 1 d. Juose didele persvara laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Per rinkimus piliečiai buvo itin aktyvūs.

Panevėžyje rinkimus laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai: Rimantas Astrauskas, Julius Beinortas, Egidijus Jarašiūnas, Vytautas Landsbergis ir Jonas Liaučius. Panevėžio rajone rinkimus taip pat laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai: Stasys Kropas ir Vidmantas Žiemelis.

Naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (nuo 1996 m. – Atkuriamasis Seimas) 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 44 min. balsų dauguma priėmė Lietuvos Nepriklausomybės akūrimo aktą. Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių paskelbė savo nepriklausomybę nuo SSRS. Kitaip nei Latvija ir Estija, Lietuva tai padarė be specialaus pereinamojo laikotarpio.

SSRS Lietuvos veiksmus sutiko priešiškai. Ji paskelbė ekonominę blokadą, o 1991 m. pradžioje pradėjo ginkluotą agresiją prieš Lietuvą.

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą pirmosios pripažino: 1991 m. vasario 11 d. – Islandija, gegužės 31 d. – Moldova, liepos 29 d. – Rusija, rugpjūčio 3 d. – Kroatija, o 23 d. – Latvija. 1993 m. pabaigoje LR nepriklausomybės atkūrimą jau buvo pripažinusios 110 valstybių.

Lietuvos Sąjūdžio, kaip visuomeninio judėjimo, pergalė buvo pagrįsta demokratija, pilietiškumu, pasitikėjimu ir atsakomybe.