Laisvę Lietuvai ! Romo Kalantos žygdarbis

Pirmąja pamaina Lietuvos partizanams neginkluoto pasipriešinimo kovoje tapo jauniausia karta – moksleiviai ir studentai. Stalininiu ir „atšilimo“ laikotarpiu pogrindžio sąlygomis būrėsi moksleivių ir studentų organizacijos.

Kartais jų veikla išaugdavo į atviro pilietinio nepaklusnumo akcijas. Vienos garsiausių – Vėlinių minėjimas 6-ojo dešimtmečio viduryje.

Vėlesniais metais dalis jaunų žmonių negalėjo susitaikyti su gyvenimu uždaroje, konservatyvioje ir individo laisvę stipriai varžančioje visuomenėje. Jų jaunatviškas maištavimas dažnai mišo su patriotiniais jausmais. Pro „geležinę uždangą“ jaunimą pasiekė hipių judėjimas. Hipiams mažai rūpėjo politika, tačiau jų laisvės troškimas atsimušdavo į režimo pastatytas sienas, todėl ugdė norą priešintis. Neatsitiktinai nemažai jų kartu su kitais jaunais žmonėmis (studentais, darbininkais) dalyvavo Kauno įvykiuose 1972 m. pavasarį.

Tų metų gegužės 14 d. nuolatinėje hipių susirinkimų vietoje – Kauno muzikiniame sodelyje priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą apsipylė benzinu ir susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Kai kurie liudininkai teigia, kad jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Žmonės tai įvertino kaip politinį protestą prieš sovietų okupaciją. Per jo laidotuves gegužės 18 d. kilo politinė demonstracija su tautiniais šūkiais. Kelių tūkstančių daugiausia jaunų žmonių eisena pavirto riaušėmis. Protestai tęsėsi ir kitą dieną.

Kalantos susideginimas ir po to kilęs masinis bei atviras pasipriešinimas išjudino jaunimą visoje šalyje. Kai kur mėginta surengti panašias demonstracijas, platinti antisovietinius lapelius, suaktyvėjo jaunimo organizacijų kūrimasis.Vėliau Kalantos auka įgavo didelę simbolinę reikšmę.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje 17 tūkstančių žmonių pasirašė Leonidui Brežnevui ir SNO generaliniam sekretoriui Kurtui Walheimui adresuotą peticiją su reikalavimu laikytis SSRS konstitucijoje įrašytos teisės į religinę laisvę. Po Brazinskų ir Kudirkos žygių tai buvo pats žymiausias naujas lietuvių išpuolis. Užsienio spauda tai plačiai komentavo.Tačiau tikrą visuomenės pasipriešinimo judėjimo sprogimą sukėlė devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimas Kaune prie Muzikinio teatro gegužės 14 dieną. Tai buvo “mūsų politinio subrendimo ženklas ir naujo, sąmoningo gyvenimo slenkstis”(Romualdas Ozolas. Athgimimo ištakos. 1970-198 m. kultūros gyvenimo štrichai.Vilnius.1996, p. 186).

Visa, kas bus ateityje, buvo pažymėta šios mirties ženklu. Taip baigėsi taikaus sambūvio su okupantais laikas.

R. Kalanta nepaliko jokių jo poelgį paaiškinančių užrašų (paskutinis po mirties rastas įrašas užrašų knygutėje: „Dėl mano mirties kaltinkite santvarką“). Romas Kalanta, kaip ir jo broliai, priklausė komjaunimo organizacijai, tačiau taip pat buvo giliai tikintis. Mokyklos anketoje į klausimą, ką norėtų veikti ateityje, parašė, kad norėtų tapti kunigu. Dėl po to kilusių nemalonumų R. Kalanta buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą ir padėjo dirbti fabrike. Yra žinoma, jog vaikinas domėjosi menu, skambino gitara, piešė.

Pasklidus žiniai apie R. Kalantos mirtį, į Kauną suvažiavo tūkstančiai žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet taip pat iš Latvijos ir Estijos. Kad ir kokie iš tikrųjų buvo jaunuolio tikslai, jo mirtis interpretuota kaip protestas prieš Baltijos valstybių okupaciją. Likus kelioms valandoms iki planuotos laidotuvių ceremonijos, valdžios įsakymu palaikai paskubomis palaidoti. Priešais R. Kalantos namus susirinkusi minia ėmė skanduoti „Kur Romas?“, o vėliau pajudėjo milicijos komisariato link. Gatvėse prasidėjo dvi dienas trukę neramumai, kuriuose dalyvavo daugiausia jaunimas. Demonstracijose skambėjo šūkiai „Laisvę Lietuvai“. Keli šimtai protesto dalyvių buvo suimta.

Įvykiai Kaune sukėlė Lietuvos komunistų partijos ir KGB pareigūnų sumišimą – Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje tai buvo precedento neturintis atvejis. Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. Iš viso 50 žmonių iškeltos civilinės, dešimčiai – baudžiamosios bylos, iš jų 8 nuteisti: V. Kaladė, A. Kačinskas, R. Baužys, V. Urbonavičiūtė, K. Grinkevičius, V. Žmuida, J. Prapuolenaitis, J. Macijauskas.

Pagal kitus šaltinius baudžamojon atsakomybėn buvo patraukti dar du mokiniai: G. Pociūnas ir R. Truškauskas. Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Buvo suimti 402 asmenys, 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, aštuonių laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Pagrindiniai eitynių organizatoriai nuteisiami ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“ – taip buvo dangstoma „kova su hipiais“ – per patį sovietmetinės stagnacijos suvešėjimą kiekvienas hipių gyvenimo būdą dievinąs džinsuotas, plačiakelnis, ilgaplaukis jaunuolis avansu buvo vadinamas santvarkos priešu: „Įvykis Kaune parodė, kad tėvų išlaikomi chuliganai ir šiaip padugnės jaunuolio susideginimui norėjo suteikti politinį atspalvį, politinį pagrindą.<…>Spauda, kartu mes dažnai neatkeipdavom dėmesio į tokius besišlaistančius gatvėse elementus.Tai rodo, kad dar prasimuša buržuazinės atgyvenos, prieš kurias kovoti – visos spaudos reikalas“( Šluotos redakcijos pirminės partinės organizacijos atviro susirinkimo protokolas.1972 -05-31. LYA, f.15020, ap.1. b.10, l.23-24)

Demonstracijose dalyvavo ir aplinkinių miestų bei miestelių jaunimas.Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus ataskaitose bandė įtikinti Maskvą, kad tai buvo nereikšmingas chuliganizmas, nes esą nebuvo nuteistas nė vienas eitynėse dalyvavęs studentas. R. Kalanta oficialiai pripažintas psichikos ligoniu, tačiau 1989 m. posėdžiavusios komisijos, trūkstant paprastų įrodymų, galiausiai Kalantą pripažino psichiškai sveiku. Aštuonerius metus tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – draudėjai tikino, esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 m.

Po šių įvykių sustiprėjo įvairiausių formų visuomenės pasipriešinimo judėjimas. Po 1972 m. gegužės įvykių Lietuvoje susidegino ar bandė tai padartyti dar keli žmonės. Gegužės mėn. Varėnoje bandė susideginti V. Stonis, kuris po kelių dienų mirė ligoninėje. Liepos 5 d. užsienio spaudoje buvo pranešta , kad birželio 3 d. Kaune “protestuodamas prieš rusų okupaciją”, save padegė A. Andriuškevičius, kuris mirė kitą dieną ir buvo slapta palaidotas. Birželio 10 d. bandė susideginti Zališauskas( ar Z. Ališauskas). 1976 m. rugpjūčio mėn.10 d. Latvijoje, kur tuo metu atliko karinę tarnybą, save padegė A. Kalinauskas, kuris mirė kitą dieną. Tik po mėnesio leista jį perlaidoti Lietuvoje. Apie šiuo įvykius visuomenė nesužinojo, jie buvo slepiami ir nesukėlė masinių demonstracijų ( Kastytis Antanaitis. Kalantinės ir jų aidai. Romo Kalantos auka. Sudarė E. Aleksandravičius, S. Žukas. Vilnius, 2002, p. 56)

Imta platinti atsišaukimai, ant sienų atsirasdavo antisovietinių užrašų, susikūrė nemažai konspiracinių grupių (daugiausia jaunimo). Romas Kalanta tapo tautos didvyriu, o narsos įrodymu tapdavo jau vien gėlių padėjimas susideginimo vietoje, ant jo kapo, mat už tai galėjo suimti.

1972 m. birželio mėnesį naktį Kaunas- Klaipėda paplentėje netoli Ariogalos prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentų pastatytas metalinis kryžius su užrašu “Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą”. Naktį su technika paminklas buvo išrautas ir sunaikintas.

1989 m. Kaune, Laisvės alėjoje (miesto sodelyje) vyko 14 dienų bado streikas Romo Kalantos vardo reabilitacijai. Buvo pasiektas leidimas pastatyti paminklą ir Romo Kalantos vardu pavadinti gatvę Kaune (Petrašiūnų mikrorajone).

2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimondas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1998 m.), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.).

Atgavus nepriklausomybę, Kaune R. Kalantos garbei pastatytas paminklas. 2002 m., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, Kaune atidengtas paminklas “Aukos laukas” ( skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis, architektas Saulius Juškys).

Įvairiapusis 1972 m Kauno pavasario įvykių suvokimas reikalauja atsakyti į daugybę nelengvų klausimų. Kas svarbiau istorijai – individuali Romo Kalantos auka ar desperatiškas masių pasipriešinimas prieš neįveikiamą priešą?

Gyvasis fakelas išaukštino individo laisvės siekį. Buvo ir daugiau susideginimo atvejų, bet jie neįžiebė tokios protesto bangos, neišvedė į gatves jaunimo, susirėmusio su vidaus reikalų kariuomene ir milicija.

Galime drąsiai sakyti, kad 1972-ieji metai buvo ilgalaikių, ne vien Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje brendusių aplinkybių išdava. Negalime vienareikšmiškai atsakyti, koks yra ryšys tarp jaunimo maištų vienoje ir kitoje geležinės uždangos pusėje.

Algirdas Julius Greimas, analizavo anuometinės Europos akademinės jaunimo sąsajas su Kauno pavasario įvykiais.Galime teigti, kad “1972 metais Kaunas, nepaisant geležinės uždangos ir sovietinių informacijos filtrų, tapo paskutiniu Vakarų pasaulio kontrkultūrinio judėjimo forpostu Rytuose ir, ko gero, vieninteliu tuometinėje Sovietų Sąjungoje”( Egidijus Aleksandravičius. Laisvės šauksmas: 1972-ieji. Romo Kalantos auka. Sudarė E. Aleksandravičius, S. Žukas. Vilnius. 2002, p. 17

A. Greimas pabrėžia universalius jaunimo judėjimo principus, kaip vaikų kartos maištą prieš tėvus bei konservatyvią švietimo sistemą gerovės ir liberalios demokratijos šalyse. Norint suprasti tuos jaunimo maištus, reikia suprasti šiuolaikinį pasaulį ir jo kontekste galime suprasti jaunimo protesto ištakas.

Šaltasis karas, branduolinės apokalipsės nuotaikos veikė jaunus žmones abipus geležinės uždangos. Šie reiškiniai dar labiau buvo juntami Sovietų Sąjungoje, negu Europoje ar Amerokoje.

1972 m., mano studijų Vilniaus universitete metais, prisimenamos sovietinio karinio parengimo pamokos kartą per savaitę, dujokaukių matavimo įspūdžiai. Branduolinio karo baimė, žmogaus susvetimėjimas ir netikrumo jausmas dėl žmonijos likimo buvo šalia.Visam tam pasipriešinti galėjo žmogus, pripažįstantis universaliąsias žmogiškas vertybes. Baimės ir apmaudo votis turėjo skausmingai praplyšti.

1972 metų pavasarį į Laisvės alėją plūstelėjo maišto ir apmaudo emocijų banga. Susitvenkęs maištas ir apmaudas buvo neišvengiamas dirbtinai kurtoje, represijomis grįstoje sovietinėje sistemoje .

Šiandien tų dienų įvykiai romantizuojami ( filmas “Emilija iš Laisvės alėjos”). Daug kas pasikeitė. Ir vargu ar įmanoma atkurti to meto atmosferą. Pasikeitė pati Laisvės alėja. Neliko net grindinio, kurio akmenys buvo lupami norint apsiginti prieš neįveikiamą jėgą. Ar pavyko išvalyti kolektyvinę Kauno atmintį nuo bet kokių spontaniškų proveržių, nuo bet kokių sentimentų?

Nagrinėjant tų metų įvykius, kurie vis tolsta į praeitį, be sovietinės kariuomenės ir milicijos, masinėse represijose prieš demonstrantus dalyvavo apie tūkstantį įvairaus masto komunistų partijos ir komjaunimo organizacijos aktyvistų, kurių nemaža dalis tuo metu buvo dar gana jauni, o šiandien, įkopę į septintą dešimtmetį, vis dar yra įtakingi, kad iš KGB archyvų dingtų bylos, kad tylėtų liudininkai, kad teisėtvarkos institucijos pasitenkintų tik konstatavimu, jos tų metų įvykių, ypač Romo Kalantos susideginimo, nebuvo psichiniai ligoniai, o bylų tyrimą pamirštų dešimtmečiams…

1972 metų karta vėl tyli. Žmogus miršta du kartus: pirmą kartą fiziškai, antrą kartą, kai užmirštame ir neprisimename to žmogaus.

Kas yra mums šiandien Romas Kalanta? Vis dar psichinis ligonis ar tautos laisvės šauklys? Yra daugiau klausimų nei atsakymų. Vargu ar į juos rasime atsakymus.

Niekas negrąžins sulaužytų ir valstybinio smurto prislėgtų žmonių gyvenimų. 1972 metų karta nusipelnė didesnės mūsų pagarbos. ”Nebuvo pas mus laisvės, nes nedavė ramiai palaidoti”( Antanas Kačinskas).

Parengė istorikas Juozas Brazauskas