Lėlių vežimo teatras: kad sustotų ten, ir tada, kada reikia

Vos tik nurims Valstybės dienos iškilmių šurmulys, miesto ausį paglostys netikėtas skimbčiojimas. Retokai čia užklystantis garsas, kaip ir jo kėlėjai, nejaukiai besidairantys į mūrus, krūpčiojantys nuo savo atvaizdų stikluose ir įžūliai pro šalį švilpiančių automobilių. Arkliai. Jiems nė motais, kad ir patys kažkam yra begalinė nostalgija, kažkam – kasmet vis didesnė egzotika. Tolstantis pasagų kaukšėjimas praneš, kad jie tuoj tuoj išsiverš iš dulkėmis trokštančio miesto. Tai reikš, kad Lėlių vežimo teatras išsirengė į vasaros gastroles. Dvidešimt aštuntąją liepą iš eilės.

PORINIS VEŽIMAS – SUDĖTINGA TRANSPORTO PRIEMONĖ

-Šiais metais aplankysime Panevėžio, Anykščių, Utenos, Rokiškio, Kupiškio rajonų žmones. Jau suderinome maršrutą, ir nauja jame tai, kad pagaliau ryžomės užsukti į Utenos kraštą. Visą laiką jį aplenkdavome dėl to, kad bijodavome dėl arklių: kalvotos vietovės, o vežimas – pakankamai sunkus. Tačiau šįsyk nebeatsispyrėme pagundai patyrinėti tokias nuostabiai išvaizdžias vietoves ir kelionę suplanavome taip, kad arkliai nepervargtų. Be to, šiais metais, kaip niekada, vasaros gastrolėms gavome Kultūros ministerijos finansavimą, taigi, turėsime iš ko mokėti aktoriams dienpinigius, – geras naujienas beria Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis, džiaugdamasis pačia didžiausia vertybe – draugų ištikimybe. – Arklius, gal jau visą ketvirtį amžiaus, duoda Krakių žemės ūkio bendrovė. O pirmai kelionės dienai – net profesionalų vadeliotoją, kad visa komanda „susigrotų“. Gerai, jei arkliai būna jau įgudę dirbti poroje, jei ne – jiems patiems tenka priprasti vienam prie kito, kaip ir prie naujų žmonių.  Paskui vadeles perimu aš pats. Tiesa, visada prašau, kad talkintų kažkas iš aktorių, nes vienam valdyti porinį vežimą – sudėtinga.

IŠBANDYMAS VISAM KOLEKTYVUI

Į vasaros gastroles Lėlių vežimo teatras veža „Meduolių trobelę“ – spektaklį Brolių Grimų pasakų motyvais – jautrų pasakojimą visai šeimai apie tai, kad niekada nereikia prarasti vilties. Suskaičiavo, jog parodys jį bene keturiasdešimt kartų. Vadinasi, stabtelės keturiose dešimtyse miestelių, gyvenviečių, kaimų.

Neatsitiktinai, sako teatro vadovas, gastrolės pradedamos Liepos 6 – ąją: tuomet miestas ištuštėja – juk šventinė diena. Ramybės, nors ji labai sąlyginė, trokštama ne dėl savęs – dėl arkliukų: kol juos dengtoje mašinoje atgabena iki teatro, jie jau būna išgyvenę nemenką stresą, paskui – muzika, erzelis, gatvės, dar – nejaukumas, kai esi lenkiamas galingų vilkikų. Tokios kelionės – ištvermės ir susiklausymo išbandymas visam teatro kolektyvui, nes apie kiekvieną A. Markuckis gali pasakoti valandų valandas. Sako, įprastai prireikia savaitės, kad sumaištis nurimtų, nors prognozių, kaip kada nutiks – nėra:

– Vienais metais gavome jauną kumelę, kitas arklys – pagyvenęs, patyręs, o jauniklė – tokia baikšti, kad, vos tik išgirsdavau atsivejant sunkvežimį, mane apimdavo panika – kas dabar bus? Aš įsiręžęs laikau vadeles, senis arklys – irgi iš visų jėgų stengiasi nepasiduoti, o ji šoka į griovį – nors tu ką. Labai bijodavo lietaus: tik ateina vėjo gūsis su lietum – viskas, katastrofa: ir kinkydavom į kelkraščio pusę, ir kaip tik įmanydami stengėmės pripratinti – bergždžiai. Taip visą kelionę ir kankinomės. Tąsyk, kaip tyčia, gastrolės pasitaikė rimtos: Vilnius, Elektrėnai – vairuotojai puikiai žino, kokia ta kelio atkarpa – žodžiu, maniau, galutinai pražilsiu.

PALIEKA TROŠKIMĄ

Ne visos kelionės, juokiasi A. Markuckis, tokios šaltais šiurpuliukais varstančios. Nors, prisipažįsta, antrą dieną po grįžimo nebuvo, kad netvirtintų: viskas – daugiau – nė už ką. Bet, žiūrėk, praeina savaitė, trečia, mėnuo, ir vėl kitas gastroles planuoja.

-Kaip kitaip? – pats klausia, pats atsako. – Jei jau pasirinkome būti Lėlių vežimo teatru, tai kaip be vežimo? Kuo tada būtume? Kokiais? Kur mūsų išskirtinumas? Pasiėmėme savo kryžiuką, ir privalome nešti. Svarbiausia šiame pasiryžime, manau, simbolis – arklių traukiamu vežimu keliaujantis teatras. Bet tas simbolis, sustojęs kaimelio pakrašty, patikėkite, daro stebuklus – matėme tiek biednų kaimo vaikų švytinčiomis akimis, kad šventai tikime, jog mūsų spektaklis pripildė jų sielas šviesos. Ne tik tam kartui, bet paliko nenumaldomą troškimą veržtis į šviesą, kad, sakau, jei vienas kitas prasibraus pro tą skurdą, beprasmybę, mes būsime sustoję ten, ir tada, kada reikia. Nes, tegul skamba ir labai baisiai, mes pravažiavome pro tiek prasigėrusių kaimų, tiek gyvenviečių, kuriose – vien asocialios šeimos su krūvomis purvinų, snarglėtų vaikų, tiek tokių trobų, kuriose seniai nėra elektros, kad labai dažnai galvoju – kada Lietuva spėjo tokia tapti? Vienokia ji – miestuose, kad ir tokiuose, kaip Rokiškis, Kupiškis – ten vaikų niekuo nenustebinsi, jie viskuo persisotinę. Ir kitokia – pasitraukus toliau nuo centro – tokie atviri, tokie nuoširdūs tų alkanų prasčiokėlių veidukai. Jie dažnai net nežino, kad reikia ploti spektakliui pasibaigus – sėdi, žiūri, laukia – o gal dar kas nors bus… Kaimo vaikui vaidinti daug maloniau – jis grynuolis. Ir apskritai – kaimo žmogus… Ne, jokiu būdu nesakau, kad visas Lietuvos kaimas prasigėręs. Ne… Būna, ir su gėlėmis ateina spektaklio žiūrėti, arba pienu, braškėmis pavaišina. Apskritai, kai teatras atvažiuoja, kaime užsisuka geras veiksmas: visi pradeda važinėti mopedais, motociklais, iki vidurnakčio ima žaisti futbolą, krepšinį, nesvarbu, kad to jaunimo – gal tik du, bet vistiek… Kiti prieina, apžiūri arklių ganyklą, pabėdavoja, kad žolė prasta, pasisiūlo geresnio pašaro atvežti, vandens.

GYVAS ŽODIS – STEBUKLAS

Žygis arklių traukiamu vežimu po Lietuvą – finansiškai nuostolingas, sako teatro vadovas. Bilieto kaina simbolinė – du litai. Tačiau dažniausiai aktoriai patys susirankioja iš kiemų vietos vaikus ir, susodinę į vežimą lydintį mikroautobusiuką, pakviečia spektaklio žiūrėti nemokamai. Negi dėl dviejų litų atimtum iš jo, galbūt, didžiausią vasaros, visų metų, gal dar reikšmingesnį įvykį?

-Gyvas žodis – stebuklas. Ypač dabar, kai dvasios vertybių skalė tokia išbalansuota, kad sakralumui joje nebeliko vietos. Kai net žmogaus gyvybė – nebe šventa, kai apie sąžinę prabilęs tik prajuokini… Jeigu skaičiuotum tik nepatogumus: neatsiperka, fiziškai pavargsti – tai šalta, tai karšta, tai mašalai sukandžioja, dar kokį dvidešimt kartų per tas dienas nusilupi, saulės nusvilintas – būna, važiuoji važiuoji, o kelias sukasi taip, kad visą dieną saulė spigina į akis, būna, kad kiaurą parą lyja, naktimis vistiek keliesi, eini pažiūrėt, kaip arkliai – nors jie ištvermingi – lietuviškieji sunkiasvoriai – taigi, ir poilsis ne kažin koks, bet tos gastrolės, kaip bebūtų keista, man pačiam labai prasmingos. Pirmiausia, kaip sakiau, dėl tos, su mūsų išvažiavimu, neišsisklaidančios šviesos. Dėl edukacijos, kaip dabar įprasta sakyti. Ir asmeniškai: aš kaifuoju visas dienas vaikščiodamas basas, man nesvarbu, kad dvokiu arklio prakaitu, nes kinkau, glostau, nukinkau. Daugiau kinkomės, nei važiuojam. Ir net juokinga, kai sutikti užsieniečiai stebisi: „O kur jūsų dušas?“ Bet užtat privažiuojame upę, ežeriuką, kuriame laužą, būtinai verdame sriubą – kad kūnas karštimo gautų. Kalbamės. Tai – dieviškos akimirkos.

***

O apie arklius, anot Antano Markuckio, atskira, ir galėtų būti begalinė, kalba. Trumpai: jie jam tokie didžiūnai, kad net juokais, kaip žaidžiant su kokiu šunimi, paslėpti kamuoliuką, ar kaip kitaip, draugiškai paerzinti, negalėtų.

-Kas tas mūsų teatras be arklių? Stengiuosi juos labai saugoti. Myliu – beprotiškai. Lygiai taip pat ir gerbiu.

 

Tradicinės Panevėžio lėlių vežimo teatro vasaros gastrolės su vežimu po Lietuvą 2013 m. liepos 5 -19 dienomis su spektakliu

Brolių Grimų pasakos motyvais

,,Meduolių trobelė“

 rež J. Borisova, atnaujino A. Markuckis 

Gastrolių maršrutas:

Panevėžys – Anykščiai -Utena-Kupiškis-Panevėžys 

Liepos 5 d.

18.00 val.- Panevėžys (Laisvės a., prie Panevėžio kolegijos)

Liepos 6 d.

15.00 val.-Velžys (prie kultūros centro)

19.00 val.-Liūdynė (prie kultūros centro)

Liepos 7 d.

14.00 val.-Miežiškiai (prie kultūros centro)

18.00 val.- Nevėžio gyvenvietė (prie sporto klubo)

Liepos 8 d.

13.00 val.-Raguva (prie kultūros centro)

17.00 val.-Levaniškis (prie bendruomenės namų)

20.00 val.-Traupio gyvenvietėje (prie kultūros namų)

Liepos 9 d.

15.00 val.-Janušava (prie kultūros centro)

18.00 val.-Kavarskas (miestelio centre)

Liepos 10 d.

12.00 val.-Ažuožeriai (bendruomenės namų kiemelyje)

17.00 val.-Anykščiai (prie kultūros centro)

Liepos 11 d.

12.00 val.-Burbiškis (prie kultūros centro)

18.00 val.-Mačionys (prie kultūros centro)

21.00 val.-Leliūnai (miestelio aikštėje, Utenos rajonas)

Liepos 12 d.

18.00 val.-Utena (pievoje prie kultūros centro)

Liepos 13 d.

13.00 val.-Vyžuonos (prie kultūros namų)

19.00 val.-Užpaliai (miestelio centre)

Liepos 14 d.

15.00 val.-Auleliai (vaikų globos namų kieme)

20.00 val.-Svėdasai (prie kultūros namų)

Liepos 15 d.

14.00 val.-Adomynė (prie kultūros centro)

21.00 val.-Šepetos soc. globos namai

Liepos 16 d.

13.00 val.-Kupiškis (prie kultūros centro)

19.00 val.-Noriūnai (prie kultūros namų)

Liepos 17 d.

15.00 val.-Subačius (prie kultūros centro)

19.00 val.-Tiltagaliai (prie kultūros centro)

Liepos 18 d.

14.00 val.-Karsakiškis (prie kultūros centro)

18.00 val.-Sodai (prie Kaubariškio sodų bendrijos administracinio pastato)

Liepos 19 d.

14.00 val.-Linkaučiai (Audronės ir Albino Kisielių sodyboje)

 

Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *