Liepa Grubinskaitė (8 kl.)

Mokytoja Raimonda Budnikienė: „Puikus žodynas, subtilus gamtos pastebėjimas, gyvi veikėjų paveikslai, į gyvūnų pasaulį perkelta tikra mokyklos  kasdienybė ir jaukios šeimos akimirkos. Kūrinėlis alsuoja nuoširdumu, atidumu gamtai ir meile šalia esančiam. Liepai kūryba –„ tai laisvas minčių liejimas popieriuje“. Pati ji rašo: „ Čia galiu išlieti viduje susikaupusius jausmus, įspūdžius. Kurdama noriu, kad ir skaitytojas jaustų tą patį, ką ir aš, kad pamatytų pasaulį tokį, kokį matau aš. Manau, kad rašyti mane „išmokė“ knygos. Jose aš atrandu save ir noriu tuo dalintis su kitais“. 

Pašto ženklai

(ištraukos iš apysakos)

Epilogas

Karklių miške išaušo nuostabus rytas. Saulutė skaisčiais savo spinduliais užliejo visą žemę. Iš saldaus miego pabudo gyvūnėliai.

-Labas rytas! Labas rytas!- su visais sveikinosi vieversys.

Iš visų pakampių tik ir girdėjosi: „Labas rytas!“  Žvėreliai sukruto, sujudo. Štai jaukioj drevėj žiovauja voveraitė, iš urvo snukutį iškiša barsukas, lizdelyje plunksnas kedenasi gegutė. Vilkas Vytenis Pilkis jau  traukia į pieno fabriką. Šarka Gabrielė Čiauškutė skrenda į radijo stotį, o šernas Vladas Kriuk plumpina į policijos nuovadą. Va ten, takučiu, skuba kiškis Saulius Drąsutis Karklių miško meras  – geriausias Vytenio Pilkio draugas.

Dabar Saulius skuba į storiausiame ir seniausiame ąžuole įsikūrusį apylinkės teismą. Ten miško valdžia svarstys Petro Šliaužiko bylą.

Kai tik atskubėjo meras, prasidėjo teismas. Vyriausiasis teisėjas, lokys Julius Saldžius rūsčiai paklausė:

-Kuo kaltinamas Petras Šliaužikas?

Išgirdęs savo pavardę žaltys susigūžė kėdėje. Jis buvo taikus padarėlis, todėl dabar net nenutuokė, kodėl buvo čia atvilktas.

Atsistojo kiaunė Elzė Baltuolytė ir prakalbo:

-Mieli susirinkusieji, kaip žinote, aš čia atsikrausčiau visai neseniai, todėl nelabai gerai pažįstu apylinkes bei jų gyventojus. Šį rytą išsiruošiau į turgų, bet pasiklydau. Eidama keliuku pamačiau atšliaužiantį žaltį ir nusprendžiau jo pasiklausti kelio. Bet įsivaizduokite mano nustebimą, kai jis vietoj atsakymo iškišo liežuvį!

-Khm, – atsikrenkštė teisėjas Julius.- Ar aš gerai supratau? Jūs kaltinate Petrą Šliaužiką parodžius jums liežuvį?

-Tikrai taip,- tvirtai atsakė kiaunė. –  Žaltys viešai pasityčiojo iš manęs!

Manau, kad nuspėjate, kas vyko toliau. Teismas buvo nutrauktas, tačiau prireikė daug laiko, kol gyvūnėliai sugebėjo Elzei išaiškinti, jog žaltys kaišioja liežuvį, nes taip jau sukurta motinos gamtos. Na, o Petras lengviau atsikvėpė. Jis neturėjo jokio noro pyktis su kitais miško gyventojais.

Rytinė kelionė

O dabar palikime teismo salę ir nusikelkime į nuošalų miško kampelį. Ten, erdviame urvelyje, gyvena visa kiškių šeimyna. Kiškis tėtis – Linas, kiškienė mama – Lina, dvynukės – Emilė ir Ana, du sūnūs –  Vukas ir Hukas. Dabar kiškis tėtis jau seniausiai išskubėjęs į darbą. Jis – miško gydytojas. Mama, truputį aptvarkiusi namus, anksti išvedė dvynukes į darželį. Vyriausiajam sūnui Hukui nėra pirmos pamokos, tad jis dar drybso lovoj. O kurgi Vukas? Jis ne per seniausiai iškeliavo iš namų. Manau, kad spėtume jį pasivyti…

Štai tolumoje jau galime įžiūrėti švysčiojančias pilkąsias kiškiuko ausytes. Taigi kaip ir kiekvieną rytą trečiokas kiškiukas Vukas šokavo taku į mokyklą ir gėrėjosi bundančia gamta. Lįsdamas iš urvelio užuodė gaivų rytmečio kvapą, nuo kurio visi miegai išsilakstė. Paskui išgirdo ankstyvąsias paukščių giesmes, o dabar akys ryte rijo jį apsupusius vaizdus. Vukas buvo pakerėtas giedro dangaus, su keletu mažų, purių debesėlių ir rytuose jau patekėjusia saulute, didingumo. Kiškutį taip pat sužavėjo horizontą vis dar gaubiantis rūkas, suteikiantis kraštovaizdžiui paslaptingumo.

Augalai puikavosi gausiais rasos lašiukais, kurie apiberti saulės spinduliais žibėjo it deimančukai. Staiga kažkas žalioje pievoje patraukė Vuko akį. Kiškutis prislinko artyn ir pamatė geltoną gėlę. Atsargiai ją pauostęs, įdėmiai apžiūrėjo. Gėlelė būdama tokia ryški išsiskyrė iš piktžolių ir smilgų. Kai ant jos gležnų žiedlapių, laibo stiebelio žibėjo rasos lašiukai, gėlė niūrioje pievoje švytėjo iš tolo lyg žvaigždutė juodame nakties danguje. Pasigrožėjęs mažuoju gamtos stebuklu, Vukas linksmai nusiteikęs nustraksėjo mokyklos link.

Dabar mums teks aplenkti ir trumpam palikti mažąjį draugą. Kodėl? Todėl, mielas skaitytojau, kad tu nepažįsti šių apylinkių ir mano pareiga yra tave su jomis supažindinti. Kad sutiktumėme kiškutį pasiruošę, turime nukakti ten pirmieji.

(…)                                                                

Naujokė

Klasė nedidelė, ovalo formos. Lygios sienos nukabinėtos mokinių darbais bei šimtai žybsinčių jovabalių suteikia jai jaukumo. Čia yra knygų lentyna, kurioje stovi knygos, guli keli seni žemėlapiai, diplomai bei padėkos. Suoluose, tvarkingai išrikiuotuose penkiomis eilėmis, sėdi dvidešimt mokinių. Kai kas skaito,  kai kas plepa, kai kas nosį krapšto. Visi turi veiklos. Staiga atsidaro durys. Mokiniai nuščiūva. Įeina mokytoja. Mokytoja dirba jau brandaus amžiaus sulaukusi lūšis – Panelė Krepšt.

-Labas rytas, mokiniai,- pasisveikina ji.

-Labas rytas, mokytoja,- atsistoja ir choru atsiliepia mokiniai.

Lūšis neskubėdama prieina prie savo stalo, išsitraukia akinius ir atsisuka į mokinius.

-Taigi…- mokytoja jau pasiruošusi vesti pamoką, bet taip ir nebaigia sakinio, nes jos akys užkliūna už dar nematytos lapiukės.

„Ką ji čia veikia?” – susimąsto Panelė Krepšt. Turiu pasakyti, kad mokytoja buvo gan užmarši ir išsiblaškiusi, tad nieko nuostabaus, kad ir šįkart užmiršo, jog į klasę turėjo ateiti naujokė.

Pasimetusi lūšis puola prie stalo, griebia užrašų knygutę ir pradeda karštligiškai sklaidyti jos puslapius. Mokiniai jau pripratę prie tokio keisto mokytojos elgesio atsisėda ir laukia kas bus toliau.

-Kodėl tik man taip nutinka?- atsidūsta Panelė Krepšt.

Netikėtai kažkokia nauja mintis sukirba jos galvoje. Lūšis pasižiūri į lapiukę. „Kažkur matyta”,- pagalvoja. Lyg perlieta šaltu vandeniu atmintis atgyja. Mokytoja užverčia knygutę, atsitiesia, susiglosto kailiuką ir jau susitvardžiusi atsigręžia į klasę.

-Mokiniai, gal jau pastebėjote, kad klasėje turime naujokę?- paklausia.

Žvėreliai visi kaip vienas atsisuka į lapiukę. Ši nuraudusi atsistoja.

-Nagi, stok prieš klasę ir prisistatyk,- paragina mokytoja.

Lapiukė lėtai žingsniuoja į klasės priekį, pasilipa ant pakylos ir prabyla:

-Sveiki, mano vardas Ugnė. Neseniai atsikrausčiau į Karklių mišką, tad nuo šiol lankysiu šią mokyklą.

Greitakalbe išbėrusi žodžius kaip žirnius lapiukė viltingom akim pažvelgia į mokytoją. Lūšis, nors ir būdama išsiblaškiusi, supranta nebylų prašymą paslėptą akyse.

-Ačiū, gali sėstis,- šypsodamasi taria ji naujajai mokinei.

Kai lapiukė dėkingai nusišypsojusi atsisėda, mokytoja kreipiasi į klasę:

-Kadangi Ugnė dar nepažįsta mokyklos, jai reikės palydovo iš klasės. Gal yra savanorių?

Pakyla dvi letenytės. Viena voveraitės Miglės Strik , o kita Vuko. Miglė – klasės seniūnė, visada pasiruošusi padėti, netgi tuomet kai tos pagalbos nereikia. Todėl nieko nenustebino ši savanorė. Užtat Vukas sulaukė didelio susidomėjimo. Klasėje kilo toks šurmulys, kad mokytojai teko ilgokai raminti mokinius. Galiausiai sutramdžiusi klasę Lūšis atsikrenkščia ir su sarkazmo gaidele prataria:

-Džiugu, kad atsirado bent du savanoriai.

Mokinukai susigėdę nudelbia akutes, bet niekas nepakelia letenėlės.

-Taigi,- tęsia mokytoja,- mums teks nuspręsti, kas gi taps Ugnės palydovu?

-Tegul Vukas pamėgina,- pasigirsta balsas.

-Taip, Miglė jau per dažnai padeda naujokams,- sucypia kažkas.

-Pažiūrėsim, kaip jam seksis,- atsiliepia balsas.

Voverytės akyse sužybčioja piktos kibirkštėlės, bet ji pati nieko nesako. Mokytoja patyli, patyli ir galiausiai taria:

-Ugne, tavo naujasis palydovas ir draugas bus Vukas. Susipažinkite.

Vėliau mokytoja patikrino namų darbus ir paskelbė pamokos temą. Žodžiu, tęsėsi eilinės pamokos.

Galų gale, pasibaigus penkioms pamokoms, nuskambėjo trečiokų taip laukiamas skambutis, skelbiantis, kad ši diena mokykloje baigta.

Vakarienė

-Vukai, ar gali paduoti moliūgų uogienę?- paprašė tėtis.

Kiškiukas klusniai įvykdė prašymą. Visi pasigardžiuodami vakarieniavo. Lėkštėse garavo mamos iškepti morkų blyneliai.

-Kaip sekėsi mokykloje, Hugai?- nutraukė tylą mama.

-Gerai,- numykė kiškiukas.

Mama su tėčiu susižvalgė. „Kaip visada,“- bylojo jų žvilgsniai.

-Na, o tau, Vukai? Gal kas naujo nutiko?- šįkart paklausė tėtis.

-Nieko naujo,- pilna burna sušvebeldžiavo šis.

-Meluoji,- staiga spygtelėjo Emilė.

-Mes su mama buvome susitikusios tavo mokytoją,- atitarė Ana.

-Ji mums ir papasakojo, kad tu pasisiūlei „prižiūrėti“ naujokę, – padėjo tašką Emilė ir vėl kibo į blynus.

-Ne prižiūrėti, o pagloboti,- pataisė mama.- Vukai, tai labai gražu iš tavo pusės. Mes su tėčiu galime džiaugtis, kad auginame tokį džentelmeną.

Vukas nustebęs suklapsėjo akutėmis, paskui sunkiai atsiduso ir tarė:

-Mamyte, čia ne aš sugalvojau. Su keliais bendraklasiais susilažinome, kuris iš mūsų pirmas susidraugaus su naujoke. Kai mokytoja pradėjo ieškoti lapiukei palydovo, tai man ir šovė ši beprotiška mintis.

-O iš ko susilažinote?- pasmalsavo Hugas, bet tuoj nutilo sutikęs rūstų tėčio žvilgsnį.

-Vukai, kiek kartų kartojom, jokių lažybų,- papriekaištavo mama.- Niekur nedingsi, teks sąžiningai rūpintis naujoke. Dabar ne tik mokytoja stebės, bet ir aš.

Kiškiukas vėl sunkiai atsiduso. „Na ir įklimpau“,- pamanė jis.

Paslaptinga knygutė

Bėgo dienos, spalį pakeitė lapkritis. Vukas stengėsi padėti Ugnei priprasti mokykloje. Aprodė kiekvieną kampelį, atsisėdo suole šalia jos, kad per pamokas galėtų paaiškinti užduotis, kurių ji nesuprasdavo. Tačiau lapiukė turėjo keistenybę. Per kiekvieną ilgąją pertrauką ji patyliukais dingdavo. Ugnė dar neturėjo draugų, tad niekas jos nepasigesdavo. Išskyrus Vuką.

Vieną dieną jis nusprendė pašniukštinėti. Nuskambėjus skambučiui į pertrauką, mokinukai išskubėjo iš klasės. Lapiukė, kaip visada su maža knygute rankoje, patyliukais išsliūkino į koridorių. Kiškiukas sekė iš paskos. Ugnė nardė tarp mokinių taip vikriai, jog Vukas vos spėjo paskui ją. Staiga naujokė nėrė į penktąjį koridorių. Kiškiukas trumpam stabtelėjo, suabejojęs, ar teisingai elgiasi, bet, smalsumo nugalėtas, nusekė paskui ją. Vukas atsargiai striksėjo koridoriumi. Netikėtai priekyje sušmėžavo švieselė. Atskubėjęs artyn pamatė, kad tai saulutės spinduliai, besiskverbiantys pro mažulytį plyšelį. Vukas tyliai slinko artyn.

-Ai,-kažkas aiktelėjo.

Kiškiukas krūptelėjo ir pažvelgė žemyn, iš kur atsklido šūksnis. Apačioje piktomis akutėmis žybčiojo Ugnė.

-Ką čia veiki?-paklausė susidomėjęs Vukas.

-Gal pirmiausia atsiprašytum, tu ką tik primynei man uodegą,- piktai burbtelėjo lapiukė.

Kiškiukas net loštelėjo nuo netikėtumo. Naujokė dar niekada nebuvo taip piktai su juo kalbėjusi.

-Aš… Aš atsiprašau,- sutrikęs išvėbleno Vukas.

Staiga iš lapiukės akių dingo pykčio kibirkštėlės, o surauktas snukutis išsilygino.

-Atleisk, kad taip užsipuoliau,- nuraudo ji.- Tiesiog nemėgstu, kai kas nors kiša savo nosį ten, kur aš jau įkišusi savąją.

Vukas nieko nesuprasdamas tik suklapsėjo akutėmis. Stojo nejauki tyla, tik tolimas pertraukos gaudesys aidėjo tarp akmeninių sienų. Netikėtai kiškiuko akys užkliuvo už knygutės, kuri tikriausiai iškrito lapiukei, kai jis ją užgavo.

-Pametei… – tarė jis lenkdamasis.

-Neliesk,- staiga spygtelėjo Ugnė ir pagriebė knygutę.

– Ko tu spiegi?- suirzo Vukas.

-Tai mano paslaptis,- sumurmėjo lapiukė.

-Žinai, tu man jau atsibodai,- pyktelėjo Vukas. – Tvardykis. Dabar visą laiką širsti ir rėki ant manęs. O ką aš tau padariau? Nenori nerodyk, ką ten turi. Bet žinok, paslaptis saugoti aš moku.

Paskutinį sakinį kiškiukas ypač pabrėžė. Jis stovėjo ir laukė, nes jam buvo labai smalsu, kaip reaguos naujokė.

-Ar pažadi niekam nepasakoti?- pasigirdo tylus Ugnės balsiukas.

-Žinoma,- atsakė Vukas.

-Na, gerai. Sėsk šalia. Kadangi pažadėjai, kad niekam nesakysi,- čia ji reikšmingai pažvelgė į kiškiuką,- aš tau parodysiu tai, ko dar niekam nesu rodžiusi.

Ugnė ištiesė letenėlę ir atvertė pirmąjį puslapį.

(…)


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: