Liepa Ivoškutė

„Kai kuriu rašinius, mintys lekia greičiau nei spėju rašyti. Pagauta įkvėpimo, galiu parašyti labai daug. Man kūryba – tai ištisai besiskleidžiantis gėlės žiedas… Mintis patinka perkelti ant popieriaus lapo ne tik raidėmis… “

                      Tyla

Ar kada nors susimąstei, kaip gražiai skamba tyla? Tokia išdidi, bet taip pat ir rami. Nors vieną dieną pailsėk, padėk telefoną į šalį, išjunk televizorių ir įsiklausyk… Laikrodis skamba, arbatinukas užvirė, musė praskrido… Na, ir kaip šis menkas padarėlis atsirado mūsų namuose? Gal vasaros vidury įskrido pro duris ir neberado kelio atgal, o gal rugsėjo pradžioje – nenorėjo užmigti žiemos miegu? Dabar zyzia aplink mūsų galvas ir neduoda ramybės. Kažkada girdėjau, kad uodai ir musės skraido tik šalia neprotingų žmonių. Esu tikra, kad prieš krentant obuoliui ant Niutono galvos, musė skraidė ir aplink jį… Manau, kiekvienas žmogus yra protingas, tik kai kurie nenori to pripažinti. Tai tas pats,  kaip turėti ištreniruotą pilvo presą. Visi jį turi, tik ne visi nori tai parodyti. Aš ir pati norėčiau turėti stiprų pilvo presą, bet dažniausiai negaliu prisiversti sportuoti, nes girdžiu televizorių, kuris kemša man į galvą ne visada reikalingą informaciją, tad esu priversta jį išjungti. Ir tada aš įsiklausau į tylą. Mintys ir svajonės sukasi mano galvoje ir net nepajuntu, kad padarau daugiau atsilenkimų, nei šiandien buvau numačiusi. Kai tai suvokiu, suprantu, kad tyla gali būti garsi, kad tyla – tai skambesys…

Kartą gyveno

Kartą ūkininko Luko fermoje gyveno višta Mū. Mū todėl, kad vietoj kudakavimo ji mūkė. Kiaulė sakė, kad jai balso stygos nutrūkusios, kiti tikino, kad višta nuo prigimties mūkia. Pati višta niekam nepritarė, sakė, kad pati išmoko iš Margės, o savo gimtąją kalbą užmiršusi.

Kartą gyveno lapinas Liuciferis. Visi manė, kad Liuciferis labai jau baisus. Miške žvėrys jo bijojo, išskyrus vilkus, nes pats Liuciferis nedrįso jiems kažką pikta padaryti. Turėjo lapinas ir vieną paslaptį: jis pats visų bijojo, net menkiausio kiškio.  Ogi bijojo jis todėl, kad buvo netikras lapinas, o tiesiog pabėgęs rausvas katinas iš ūkininko Luko fermos.

Kartą lietingoje Anglijoje gyveno lama Dama. Damai nepatiko gyventi zoologijos sode, bet toks jau tas didingosios lamos gyvenimas. Niekas jai neprilygo, visi norėjo būti tokie kaip ji: populiari, graži, visų mylima ir svarbiausia – visi norėjo atvykti į šią šalį iš svetur. Taip, Dama buvo emigrantė. Gimtinė jos – Lietuva, ūkininko Luko ferma.

Kartą  gyveno višta Mū, lapinas Liuciferis ir lama Dama. Visi jie gyveno pas ūkininką Luką ir visų jų gyvenimo istorija unikali. Reikia mylėti save tokį, koks esi, nebūtina pritapti…