Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Lietuvių literatūros generacijos

Kol žmogus gyvena žemėje, tol jis save „bando“. Tai taikoma ir kuriančiam žmogui. Kiekvienas iš jų užima tam tikrą vietą literatūros raidoje.

Bandykime pažvelgti į kuriančius žmones generaciniu požiūriu.

Kas tai? Ši savoka  nėra dar pakankamai išryškinta. Bendra prasme tai kuriančiųjų žmonių pastangos istorinę tėkmę veikti generaciniu ritmu

( vokiečių meno istorikas Wilhelmas Pinderis).

Kitas vokiečių  psichologas bei sociologas Wilis Hellpachas teigia: „Ne generacijos kuria idėjas, o idėjos suteikia generacijas ir epochas“.

Jo nuomone, yra beprasmiška ieškoti idėjų istorijoje generacijų veiksnio, nes faktas, kad visuose idėjiniuose sąjūdžiuose yra dalyvavę ir dalyvauja įvairaus amžiaus ir tuo pačiu įvairių generacijų žmonės. Bet tai nereikia suprasti, kad visi tos pačios generacijos žmonės turėtų būti vienodų pažiūrų.  Kai vieni ieško savo kelio, kiti lieka senajame kelyje.  Iš naujai atėjusios generacijos už savo kelią drįsta kovoti tik mažuma, o dauguma lieka sename kelyje.

Taigi generacija yra istorinė savoka. Savo generacijai atstovauja tik tie, kurie savo kūrybinės valios ieško naujo ir tuo pačiu išeina į istorijos varžytuves, tie, kurie imasi pakartoti nebe praeitį,, o paverčia dabartį nauja ateitimi.

Mūsų literatūros pirmąją generaciją sudaro  J. Mačiulis- Maironis ir V. Kudirka. Jie abu buvo tame pačiame tautinio žadinimo kelyje. Bet jie inicijavo dvi skirtingas linkmes.  Maironiui tautinei sąmonei įžiebti kelia didvyrišką mūsų tautos praeitį ir  pasitikėjimą apvaizdiniu teisingumu.  Kudirka tam pačiam tikslui kreipia akis į dabartį, akcentuodamas „šviesą ir tiesą“.  Abu būdami visuomeniški poetai, abu buvo pasinėrę į praktinę visuomeninę ir politinę veiklą.  V.Kudirka  nutiesė kelią liberaliajam pozityvizmui, kuris vėliau susiformavo į valstiečius liaudininkus.  Maironis  buvo vienas ir trijų autorių, kurie paruošė pirmąją krikščionių demokratų partijos programą. Pagrindinis  dvasinio gyvenimo bruožas buvo visuomeninis rūpestis pažadinti tautą iš amžių snaudulio. Tam labiausiai tiko poezija kaip patriotinė pareiga.

Naujai generacija atsirasti galėjo padėti naujų žmonių atsiradimas.  Naujos idėjos ateina su naujomis generacijomis. Generacijų kaita drauge yra ir gyvenimo posūkių versmė. Naujos generacijos ritmas buvo gana skausmingas: tautinis atgimimas- neprilkausmybės metai- tėvynės praradimas. 

Visą trisdešimtmetį nuo pirmųjų tautinio atgimimo dienų iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo užvaldžiusi  Maironio ( g.1862) poetinė asmenybė.  Ją kiek papildo jo vienamžiai: V. Kudirka ( g. 1858) ir  A. Jakštas ( g. 1860).  Būdami blankesni poetai, bet užtat jie buvo visapusiškesnės asmenybės, reikšmingos ir kitose veiklos srityse.Vis trys yra ryškiausi savosios generacijos atstovai.Tauta buvo pažadinta ir parengta laisvės kovai. Ryškiausa buvo kova dėl lietuvių spaudos sugrąžinimo.

Po spaudos draudimo atgavimo iškilo nauji poetai, kurie šaukė nebe kovon, o „širdies paguodai“, t.y  gyventi.  Radikaliai jie į naują kelią poeziją pasuko, kai Maironiui buvo  per trisdešimt metų. Tai buvo Faustas Kirša ( g.1891), Kazys Binkis ( g. 1893),Vincas Mykolaitis- Putinas ( g. 1893), Balys Sruoga ( g. 1896). Jie savo kūrybos brandą  pasiekė Lietuvos Nepriklausomybės metais.

Jie savo vardais paženklino pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Jau ne visuomeniškumas, o asmeniškumas buvo svarbu įsikūnyti valstybinei svajonei. Šviesesnio gyvenimo  imta ieškoti  pačiame savyje. Atsiranda simbolistinio individualizmo kelias. Poezija alsavo ne tautos likimu, o asmeninės laimės rūpesčiu.

Antrame dešimtmetyje atėjo jaunesni kūrėjai : Jonas Aistis (g. 1904),

Salomėja Neris (g. 1904),  Antanas Miškinis (g.1905), Bernardas Brazdžionis (g. 1907) Kazy Boruta (g. 1905) ir kt. . Tai jau buvo atskira lietuvių literatūros generacija po Kiršos- Binkio- Putino- Sruogos eilės.

Trečioji generacija į kūrybinio gyvenimo viešumą išėjo laisvės praradimo dienomis: Juozas Kėkštas ( g.1915), Kazys Bradūnas (g. 1917), Alfonsas Nyka Niliūnas (g.1919), Henrikas Nagys ( g.1920), Vytautas Mačernis (1921).

Kazys Bradūnas dar Vokietijoje puoselėjo viltį parengti ir leisti savosios kartos žurnalą arba almanachą. Taip K. Bradūnas sutelkė savo kartos bendraminčius, kuriems buvo  svarbus ne neidėjinis estetizmas, partinis rendencingumas, bet graži kūrybinių pastangų sintezė kilniam tikslui siekti.

Naujai poetų kartai  tai buvo egzistencinė būtinybė, nes savo išlikimą siejo su tautos išlikimu – per lietuvių kalbą. K. Bradūnas tapo pagrindiniu iniciatoriumi išleisti antologiją „Žemė“(1951). Filosofas  Juozas Girnius parašė almanachui įvadą ir taip tapo žemininkų ideologu. Antrasis almanacho „Žemė“ leidimas išėjo jau laisvoje Lietuvoje 1991 m.

Prieš mus atsiskleidžia visiškai kitas pasaulis. Tai jau nebe asmeniškai intymus pasaulis. Išėjimas iš savęs į objektyvią tikrovę.Tikrasis pasaulis yra ne asmeninis poeto susikurtas, o mūsų visų mūsų bendras pasaulis. Naujų poetų karta  pulsuoja gimtosios žemės praradimo skausmu. Pagrindinis naujos generacijos poezijos bruožas buvo idėjiškumas.

Ne veltui naujieji poetai vadinami minties poetais.V. Mačernis filosofiją pasirinko  pagrindine studijų šaka. Platus dvasinis interesas būdingas ir kitiems poetams. Tam reikšmės turėjo esmingai lūžtanti epocha ( laisvės ir nepriklausomybės praradimas), naujų kelių į ateitį paieška jau ne gimtinėje, o svetimuose kraštuose. Naujų poetų žvilgsnis nukreiptas į žmogų: nebe laimės ilgesys persunkia juos, o žmogaus gyvenimo prasmės žemėje rūpestis. Tai ir išskiria juos nuo ankstesnės kartos poetų.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: