KomentarasKultūros naujienos

Lietuvos universiteto vaidmuo

Antroji lietuvių tautinio atgimimo veikėjų karta  dar kitaip vadinama „Naujoji Lietuva“. Iki tol lietuviai aukštąjį išsilavinimą įgydavo užsienyje. Tik patys jauniausieji tapo 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto studentais.

Karta, sulaukusi 1918 m. Vasario 16-osios, įkūnijo tuometinį Vakarų pasaulio tikėjimą progreso galia- ji buvo veržli, atkakli, kūrybinga. Iš valstiečių luomo kilę jaunuoliai įdėjo daug pastangų, kad įgyvendintų savo sumanymus. Nepriklausomybės metai šiai kartai buvo aukso amžius. Karta žmonių, pasirinko jau skirtingus užsiėmimus, nuo vaikystės tėvų jiems numatytus ( ypač nemaža jų dalis tapo dvasininkais). Naujo gyvenimo pokyčiai atvėrė daug naujų ryškių asmenybių, kurios įsiliejo į Lietuvos politinį, kultūrinį, profesinį elitą.

Šiandien norisi dar kartą prisiminti žymų kultūrininką, žurnalistą Juozą Keliuotį. Gavęs Panevėžio vyrų gimnazijos brandos atestatą, nusprendė studijuoti Teologijos- filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje. Paštu išsiuntė dokumentus ir buvo priimtas. Reikėjo rūpintis stipendija. Išsiuntė prašymus į žinomus fondus, kurie suteikdavo studentams stipendijas.  Pasirinko Amerikoje mirusio katalikų kunigo Simono Pautieniaus fondo stipendiją, nes ji buvo didžiausia.

Abu tėvai buvo liūdni. Matyt, tikėjosi, kad Juozas stos į  kunigų seminariją ir visai šeimai bus garbė, paguoda ir materialinė parama senatvėje. Tėvai vengė moralizuoti, neprieštaravo, nemokė, kaip reikės gyventi. Matyt, žinojo, kad geriausiai pats žinantis, kaip jam veikti ar elgtis. Mokslui tėvai jautė pagarbą. Šis tėvų taurumas suteikė pirmą postūmį moraliniam idealizmui, kurį toliau  plėtojo rašytojai, filosofai ir jo mokytojai Lietuvos universitete. Pats gyvenimas buvo didžiausias mokytojas.

Dvidešimt vienerių metų jaunuolis 1923 m. rugsėjo 1 d. atvyko į Kauną rasti pašaukimą ir realizuoti savo misiją šiame gyvenime. Tada jis, kaip ir kiti jaunuoliai, buvo kupini jaunystės energijos ir drąsių svajonių. „Atrodė, kad visas pasaulio keliai atviri, visos žvaigždės danguje jam šviečia, jog gyvenime nėra tokių kliūčių, kurių jis neįstengs nugalėti“ ( Iš Juozo Keliuočio autobiografijos).

Juozas Keliuotis buvo pasiryžęs rasti tiesą, kurti grožį ir kovoti dėl gėrio. Jis buvo nusiteikęs aukotis Tėvynei ir net  visai žmonijai. Nieko sau asmeniškai nereikalaudamas ir nieko savo gerovei nesitikėdamas. Šviesus darbas ir intensyvi kūryba, nuolatinis pasiaukojmas ir kova už tiesą

( mokslas), gėrį (moralė), grožį ( menas) ir teisingumą (pagarba įstatymui) – tai buvo jo gyvenimo ateities idealai. Ateitis parodė, kad dėl šių idealų reikėjo iš tikrųjų pakovoti.

Kauno universiteto Teologijos- filosofijos fakultete vyravo gera atmosfera, nes čia studijavo daug gabaus ateitininkų jaunimo: Juozas Ambrazevičius, Pranas Delininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir kitos ryškios asmenybės.  Čia išryškėjo prasminga dėstytojų tendencija – rengti sau pamainą. Taigi galvojama apie Lietuvos ateitį.

1921-1924 m. jaunas literatas, katalikų jaunimo žurnalo „Pavasaris“ redaktorius suformulavo „dvasinės revoliucijos“ programą: reformuokime pirmiausia save, išlaisvinkime vidinę energiją, glūdinčią mūsų pačių dvasinėje substancijoje, „svaiginančio dinamizmo“ banga išvartykime pasenusias gyvenimo lytis. „Negalime pakęsti šios senatve ir dogmatizmu persunktos aplinkumos. Negaliu žiūrėti į jus, kurie esate paskendę apatijos nirvana bangose, paskendę gyvenimo smulkmenose ir ramiai prisitaikėte prie sustingusių negyvų gyvenimo formų“ (Ateitis. 1924m. nr.5-6, p. 266).

Anksti išryškėjo Juozo Keliuočio, kaip visuomenės nuotaikų formuotojo, dvasios ir kultūros ugdytojo, pašaukimas. Dar Lietuvos universitete jis prasiskverbė pro kitus savo uolumu ir idėjomis, entuziazmu ir iškalba.

Ieškant vieno žodžio Juozui Keliuočiui kaip žmogui apibūdinti, geriausiai jį išsakytų entuziazmas. Jo esmę sudaro žavėjimasis tuo, kas aukščiau, leidimasis būti pagautam, užsidegimas tarnauti idealui.  Jo entuziazmas atstojo jam sveikatą ir gyvenimo sąlygas.

Jo entuziazmas buvo  vaižgantiškas- vedė į žmones, o ne nuo jų užsidarė. Vertino žmones ne pagal formalų ideologinį artimumą, o visų pirma pagal kiekvieno žmogišką vertingumą.

Lietuvai, ką tik susikūrusiai, kylusiai iš karo griūvėsių, reikėjo kurti, kelti ne vien save, bet visą tautą naujam, šviesesniam gyvenimui. Viso to dabar mes pasigendame.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button