Lietuvos žvejai iš Mongolijoje vykusio pasaulio poledinės žūklės čempionato grįžo aukštai pakeltomis galvomis

Prieš Valstybės nepriklausomybės atkūrimo dieną – kovo 11-ąją Mongolijoje ant Ugiio ežero ledo vykusiame 20-ajame pasaulio poledinės žūklės čempionate visomis prasmėmis triumfavo Lietuvos rinktinė, vadovaujama Panevėžio rajono verslininko, sportinės žūklės klubo „Tinca“ vadovo, Lietuvos poledinės žūklės asociacijos prezidento, irgi puikaus žvejo Rolfo Bitino.

Trečias auksas

Lietuviai ne tik užtikrintai laimėjo komandines varžybas, bet ir asmeninėje įskaitoje užėmė visą garbės pakylą. Antri čempionate liko ateinančių metų čempionato organizatoriai amerikiečiai, bronzos medaliai atiteko ukrainiečiams. Beje lietuviams tai jau trečiasis auksas pasaulio poledinės žūklės čempionatuose. Pirmas vietas jie taip pat iškovojo 2019 metais Bulgarijoje ir užpernai Lietuvoje. Pernai jie Estijoje pasipuošė sidabro medaliais, o 2018 metais Kazachstane buvo treti.

Mongolijoje vykusiose varžybose Lietuvos žvejai gavo daugiau nei dvigubai baudos balų mažiau nei artimiausi varžovai.

Daugiau kaip 30 kilogramų per šešias valandas

„Tokio gal net fantastiško čempionato dar neturėjome, nors jis vyko žvejybai itin atšiauriomis sąlygomis. Laimėjome viską ką tik galėjome ir sunku net įsivaizduoti, kad kada ir kas nors pavyktų pagerinti Arūno Koskos, sugavusio daugiau nei 30 kilogramų žuvies, rezultatą“,- sakė R.Bitinas.

Asmeninėje įskaitoje triumfavo A.Koska, sidabrą „uždirbo“ Artūras Skvirba, nors jo sektorius buvo labai nežuvingas, tačiau ten nekibo ir varžovams, o ant trečio pakylos laiptelio užlipo Mindaugas Leonas, kuris irgi pagavo beveik 30 kilogramų žuvies.

Pasak R.Bitino, varžybos vyko dvi dienas ir žvejojama buvo po tris valandas. Vėliau laimikis buvo sveriamas ir pagal sektoriuose užimtas vietas dalijami baudos taškai.

Žiaurios sąlygos

„Šio poledinės žūklės čempionato sąlygos buvo tiesiog žiaurios. Ledo storis – pusantro metro, todėl tekdavo gerokai paprakaituoti ir paaukoti energijos eketei išgręžti, nes buvo naudojamasi tik rankiniais grąžtais, pašildžius saulutei šaltis dienomis krisdavo iki 7-10, dažniausiai būdavo apie 15-18 laipsnių šalčio, o naktimis šaltis spustelėdavo iki 35-39 laipsnių. Nors ežeras yra kalnuose ir jis yra mažiau užpučiamas, tačiau įsisukus vėjeliui šaldavo rankos, veidas ir kitkas“,- pasakojo lietuvių komandos vadovas R.Bitinas.

Egzotikos nebuvo

Pasiteiravus apie kibusias žuvis, lietuvių komandos vadovas akcentavo, kad jokios egzotikos nebuvo, labiausiai kibo gerokai didesnės nei pas mus kuojos – vidutiniškai po 140 gramų, pasitaikydavo vienas kitas 200-500 gramų ešerys, per treniruotes užkibdavo lydekų, tačiau per varžybas vienintelę lydekaitę sugavo tik estas. Anot pono Rolfo, tame ežere yra ir lašišų, tačiau jos gyvena gilesnėse vietose.

Maistas – neįprastas

Anot R.Bitino, lietuviai buvo apgyvendinti 70 kilometrų nuo varžybų vietos esančiame viešbutuke, kuris yra 1,5 kilometro aukščiau jūros lygio, o prie tokio pasikeitimo reikia prisitaikyti.

„Viešbutukas – neblogas, tačiau maistas buvo kiek neįprastas, nes jie naudoja daug avienos, arklienos, ožkienos. Dauguma komandos narių užpuolė ten, nes oras yra daug sausesnis, vadinamas sausas gripas ir kai kurie vyrai lovose praleido iki penkių dienų. Įskaitant treniruotes ant rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek dienų visi komandos nariai buvo daugmaž sveiki“,- pasakojo R.Bitinas.

Žmonės myli labiau nei valdžia

Pasiteiravus, kaip sekėsi kelionė nes Mongolija yra tarp Rusijos ir Kinijos, R.Bitinas sakė, kad dėl kelionės didesnių problemų – sėdi į lėktuvą ir skrendi, nors ji buvo brangoka, nebuvo. Pašnekovas pasidžiaugė, jog atsirado labai daug rėmėjų, o vien privatūs asmenys suaukojo apie 10 tūkst. eurų.

„Iš ministerijos per federaciją gavome 4,5 tūkst. eurų, tačiau daugiau iš valdžios – jokio dėmesio. Taip, teko prisidėti ir patiems. Kiekvienas iš trylikos komandos narių, įskaitant mane, sportininkus, trenerius ir jų asistentus įmokėjome po 300 eurų. Dabar skaičiuoju ir matau jog kelionės biudžetas sieks 30 tūkst. eurų“,- prisipažino R.Bitinas.

Nors poledinė žūklė, o ypač dalyvavimas varžybose nemažai kainuoja, tačiau panašu, kad Lietuvos žvejai ir toliau neketina niekam užleisti iškovotų aukštumų.