Linkuvos varpas, skambėjęs Vilniaus katedros varpinėje

Linkuvos varpas, skambėjęs Vilniaus katedros varpinėje

1470
0
DALINTIS

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje esantis varpas Elijas – vienas iš tų daug kur buvusių ir daug ką mačiusių varpų. Atgal į gimtinę 2002 metais jis sugrįžo po 87 metus trukusių kelionių. Varpas Elijas – ir vienas iš vertingiausių 100 varpų, „dalyvaujančių“ projekte „Gloria Lietuvai“, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Tiesa, šįkart varpui į Vilnių keliauti nebereikės – iškilmingame Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtame kūrinyje skambės jo įrašas.

Prisikėlęs kaip feniksas – iš šukių

„Varpas Elijas – antros kartos linkuvis“, – tikina dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas. Savo teiginius jis pagrindžia faktais – Linkuvoje gimęs, po ilgų kelionių varpas vėl čia sugrįžo.

O varpo istorija prasidėjo dar Šiaurės karo metu – 1702-1708 m., kai per Lietuvos žemę ne kartą žygiavo švedų kariuomenė, viską plėšdama ir naikindama. Ypač kentėjo katalikų bažnyčios varpai. Pagrindinė tos neapykantos priežastis – varpas yra ir signalinis instrumentas, ne tik kviečiantis maldai, bet ir įspėjantis apie pavojų, kilusį gaisrą ar priešo antpuolį. Taigi, kad varpų dūžiai nepraneštų apie artėjantį priešą, švedai juos paprasčiausiai sudaužydavo.

Tokio likimo neišvengė ir Linkuvos bažnyčios varpai – iš Rygos traukiantys švedų kariai sudaužė senuosius bažnyčios varpus palikdami tik šukes. Visa laimė, kad tuomet Linkuvos bažnyčią valdę vienuoliai karmelitai jas išsaugojo ir nurimus karo veiksmams pasirūpino naujo varpo liejimu.

Šiam darbui buvo pakviestas meistras Filipas Jokūbas Giunteris iš netolimos Mintaujos (dabar tai Latvijai priklausanti Jelgava), tuomet buvusios Kuršo kunigaikštijos sostine.

Meistras čia pat Linkuvoje prie bažnyčios įrengtoje liejykloje iš senųjų varpų šukių 1712 metais nuliejo varpą. Jo liemenyje nulietas eilėraštis lenkų kalba, kitoje pusėje – įrašas darkyta lotynų kalba su vokiškais intarpais.

„Ant varpo su klaidomis nulietas lenkiškas eilėraštis ir lotyniški įrašai rodo, kad meistras nebuvo baigęs didelių mokslų, tačiau beveik pusę tonos sveriantį varpą nuliejo tvirtą ir atsparų – jis išliko sveikas net tada, kai per 2012 metų Šv. Velykas jis nukrito iš savo krėslo (taip vadinama varpo pakabinimo vieta) ir įlaužė varpinės grindis. O tai buvo vienas iš pirmųjų (jei ne pats pirmas) F. J. Giunterio nulietų varpų“, – atskleidžia skaudžias varpo patirtis dailės istorikas dr. G. Žalėnas.

Tiesa, buvo ir kitų versijų dėl varpo tvirtumo – pamaldžios moterys šneka, kad varpą tada apsaugojo legendinis karmelitų ordino įkūrėjas pranašas Elijas, kurio vardas suteiktas varpui ir kurio atvaizdas su liepsnojančiu kalaviju rankoje nulietas ant varpo liemens.

Kelionės maršrutu Linkuva – Maskva – Vilnius – Linkuva

Pora šimtmečių varpas kvietė Linkuvos gyventojus melstis, išlydėjo mirusius, įspėjo apie pavojus. Tačiau jo ramybę sudrumstė tolimesni istorijos vingiai. 1915 metais puolant vokiečių kariuomenei Elijas kartu su dar dviem Linkuvos varpais buvo išvežtas į Maskvą, kad neatitektų vokiečiams, kurie dėl spalvotų metalų, reikalingų karo pramonei trūkumo, kaip žaliavą naudojo varpus, varinius stogus ir net virtuvės indus. Šio karo metu į Rusijos gilumą buvo išvežti tūkstančiai varpų iš didžiulės teritorijos nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos, Lenkijos, Latvijos diplomatai stengėsi susigrąžinti iš savo šalies išvežtą turtą. Likimas lėmė, kad varpas Elijas atiteko lenkams ir atkeliavo į tuomet jų okupuotą Vilnių. 1924 metais jis vėl suskambėjo Lietuvoje, tačiau ne gimtojoje Linkuvoje, o Vilniaus katedros varpinėje.

Čia varpas tapo svarbių istorinių įvykių liudininku – jis skambėjo 1939 metais, kai Lietuva atgavo Vilnių, suskambo ir 1990 metais kovo 11-ąją, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė.

„2002 metais Vilniaus arkikatedra gavo dovanų iš Kelno arkivyskupijos šešis naujus varpus. Senieji varpai buvo nukabinti ir planuota perleisti juos bažnyčioms, kurioms reikėjo varpų. Darant varpų aprašymus, man pavyko atpažinti, kad vienas jų – Linkuvos varpas, ir jis dar tais pačiais 2002 metais grįžo atgal į Linkuvą. Taip pasibaigė 87 metus trukusi Linkuvos varpo kelionė namo“, – baigė pasakoti varpo Elijo istoriją dr. G. Žalėnas.

Varpai – istorijos ir dabarties jungtis

Ne vienas Lietuvos varpas gali papasakoti tokią įspūdingą savo istoriją. Siekiant jas prisiminti, atkreipti dėmesį į Lietuvos varpus ir buvo inicijuotas projektas „Gloria Lietuvai“.

„Projektu „Gloria Lietuvai“ kviesime įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Nes varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti bei ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien mes turime galimybę skambinti rytojui“, – komentuoja projekto idėją jo sumanytojas Dalius Abaris.

Projekto kūrybinė komanda važinėja po Lietuvos miestus ir kaimelius įrašinėdama ir filmuodama svarbiausius krašto varpus. Bus įamžintas simbolinis skaičius – šimtas varpų: ne tik vertingiausi istoriniai varpai, bet ir lietuviams emociškai svarbūs; varpai, kurie kviečia melstis visų tradicinių Lietuvos krikščioniškų konfesijų atstovus.

Visų šių varpų skambesys ir istorijos susilies į vieną Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtą kūrinį. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją, jis bus tiesiogiai transliuojamas ir per Lietuvos nacionalinę televiziją. Projektas „Gloria Lietuvai“ – vienas iš Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtų projektų. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Projekto „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai: Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai: istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas.

Projekto naujienos – Facebook profilyje „Gloria Lietuvai“.

Artiom Myškin nuotraukose: Linkuvos varpas Elijas ir Linkuvos bažnyčia

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.