Literatų klube – naujos knygos sutiktuvės

Spalio 29 dieną Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta rajono literatų klubo ,,Lelija“ nario Broniaus Šablevičiaus trečioji poezijos knyga ,,Jei laimingai nubusiu. Laiškai iš Elegijų šalies“. Buvęs ilgametis Aukštaitijos nacionalinio parko mokslo darbuotojas, biologas, gamtos mokslų daktaras, medžių, paukščių ir vabalėlių mylėtojas, tyrinėtojas, fotografas, gamtininkas publicistas, parašęs keliolika mokslinių knygų, tituluotas garbingu Gamtos riterio vardu, šiuo metu vis daugiau laiko skiria sielos balsui, kuris prabyla poezijos žodžiu. Bet vėlgi – apie gamtą ir žmogų gamtoje, vieno –  didybę, amžinumą, tobulumą, kito – mažumą, trapumą, liūdesį ir ilgesį to amžinojo grožio ir gėrio. Knygą pristačiusi  mokytoja Irena Šaltienė sakė, kad ji lyg ,,mūsų, rudeninių, biblija“, o kiekvienas trumputis penkiaeilis eilėraštis savyje neša tiek daug jausmo, minties ir jėgos, kad galėtų būti išplėstas į romaną.

Bronius Šablevičius gimė 1946 m. sausio 18 d. Deveniuose, Anykščių rajone, nuostabiai gražiame krašte, išauginusiame tiek daug talentingų kūrėjų. ,,Tėvai buvo Sibiruose, o aš likau lopšy išsaugotas, tetų ir gamtos užaugintas, vaikystėje didelio vargo nemačiau. Labai gražiai piešiau, tuos piešinius siųsdavo į Sibirą. Pirmą kartą tėvus pamačiau būdamas septintoje klasėje…“,– pasakoja Bronius ir prisimena, kad dar vaikas išgyveno ypatingą gamtos jausmą, jį tarsi kažkas traukdavo į mišką, į naktį. Ir dabar jis, kaip viename eilėraštyje – ,,Laimingas nakty tarp savųjų…“.  Broniaus vaikystės medis – klevas. Prisimena, kaip rinkdavo klevo lapus duonai kepti ir skanesnės nei ant tų lapų kepta nebūdavę ir nėra. Klevai jam kvepia vaikyste ir rudeniu. Ir taip liūdna, kad jo kaime jau ,,nupjautas vaikystės neapglėbiamas klevas…“, ,,nebūtin užsimerkę langai…“, ,,žmonės debesimis išsiskirstė…“, ir tik ,,tvyro ore tėvų žodžiai…“.

Vaikystėje buvęs didelis svajotojas, anksti pradėjęs domėtis kosmosu, planetomis, vėliau prisipirko žiūronų ir vis stebėjo dangų. Ir tai niekur nedingo. Ir svajonės, ir aukšto bei tokio paslaptingo grožio ilgesys. Kaip gi be to galėtų gyventi poezija? Eilėraščiuose tai vis atsikartoja. Jam toks kontrastingas besikeičiantis žmogaus pasaulis ir vis toks pats mėnulio veidas, dangaus skliautas. Iš prigimties – humanitaras, todėl matematikos jam nebuvo nei laiko, nei noro mokytis. Autorius pasakojo, kad nors užaugo tarmiškoje aplinkoje, tarmiška šneka jam labai nepatikusi ir jos sąmoningai vengė, o 14-kos išvažiavęs į Vilnių tuoj pat pradėjo kalbėti literatūrine kalba. Labai nemėgsta tą kalbą teršiančių, net į kūrybą keiksmažodžius įsileidžiančių. Jo paties poetinis žodis, pasak Irenos Šaltienės, nugludintas lyg jūros akmenėlis, toks tikras, toks gyvas, tiek daug pasakantis. Ir vis kaip toj Elegijų šaly – su graudžiu ir tyru liūdesiu: ,,Toks mažytis esu/Midijos viena geldelė./Jūros be kraštų krante./Geldelę bangos daužo./Kodėl skaudu ir gera čia?“.

Broniaus Šablevičiaus asmenybė, jo sukaupta mokslinė ir kūrybinė patirtis, kaip pastebėta, dar neįvertinta, dar ne visai suprasta. Klausantis nuoširdaus ir intelektualaus jo pasakojimo, galima netgi pasakyti, kad šiais laikais tai visiškai nemadinga, netgi nepatogi asmenybė, turinti savo griežtą ir labai tvirtai sukaltą vertybių skalę, aiškią, griežtą  nuomonę ir svarbiausia – drąsą ją išsakyti! Ir tai tikrai gerbtina.

Įdomus ir prasmingas buvo vakaras. Naująja knyga džiaugėsi ir autorių sveikino literatų klubo kuratorė Laimutė Banienė, buvę bendradarbės Irena Čeponienė, Dalia Savickaitė, jo talento gerbėjai, bičiuliai. O Bronius visiems iš anksto užrašytas knygas mielai dovanojo.

Parengė Lina Kovalevskienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: