Literatūrinis birželio dipolis: Panevėžys-Pasvalys
Koks gali būti kultūros reiškinys be tradicijų! O juk jų per dešimtmetį radosi!.. Pavyzdžiui, projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ birželio tribūnoje šeimininkauja Pasvalio jaunieji kūrėjai. Jau penktą kartą.
Su jais supažindina Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos literatų būrelio vadovė Regina Grubinskienė:
„Skaitytojų dėmesio vėl prašo Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos literatai. Trys merginos jau prisistatė sausio mėnesį: Klaudija Audickaitė anksčiau projekte dalyvavo su prozos kūriniais, o šįkart siūlo susipažinti su poezija (ji – 11-okė, puiki gimnazijos laikraščio redaktorė ir kanklininkė, rajono literatų klubo „Užuovėja“ narė); Vaida Bubrevičiūtė šiemet išleido pirmąją savo kūrybos knygą „Visi keliai mūsų“, o čia publikuojami nauji jos eilėraščiai (ji abiturientė, groja gitara ir akordeonu, dainuoja, rajono literatų klubo „Užuovėja“ narė); Rugilė Paliukėnaitė ir toliau kuria eilėraščius savo stiliumi, puikiai rimuodama (Rugilė ne tik poetė, bet ir gabi dailininkė, mokosi 10-oje klasėje, rajono literatų klubo „Užuovėja“ narė). Nauji vardai – eilėraščių autorė Viktorija Pučekaitė (ji irgi 10-okė) ir prozininkė Ugnė Strikulytė (taip pat 10-okė). Džiugu, kad literatūrinė kūryba jaunam žmogui padeda atrasti pasaulį ir save…“
Pabūkim su jaunaisiais Pasvalio kūrėjais!
Malonios vasaros!
Klaudija Audickaitė (11 kl.)
Pavasario elegija
Žiema ir mano rankos
Liečia tavo kaklą.
Staiga užplūsta šiluma,
Ir tyliai…
Tu pabučiuoji
Man į skruostą.
Aš nusišypsau,
Tu apkabini.
Ir pasakai, kad myli.
Mane…
Pavasaris ir mano rankos
Liečia knygos lapą –
Aš užrašau žodžius
Ir tyliai…
Suplėšau ir metu šiukšles.
Many tik liūdesys,
O šypsena – sapne.
Nes ten prisiminimai,
Niekad neištirpstantys
Sniege…
*
Ant šakos tupi vienišas varnas –
Rudens vakaras.
Žiūri į tekančią upę.
Į šokančius klevo lapus.
Girgžda sunkios sūpynės,
Vėjo dainos vis skamba –
Apie tai, kaip vienišas varnas
Tupi vakare ant šakos…
Gal tyla jį ramina?
O gal pasiklydo
Ir nebežino, kur jo namai?
O gal nori vienas
Pailsėt nuo kitų?
Rudens vakarą taip ramu…
*
Sėdžiu viena.
Baltos sienos.
Žiūriu pro langą –
Laisvą paukštį regiu.
Žmonės eina.
Jie nemato manęs.
Aš kenčiu.
Baltos sienos,
Langas užvertas –
Kaip man pabėgt?..
Į lauką neleidžia –
Turiu kasdieną liūdėt.
Ar čia mano namai?
Ar – kalėjimas?
Mano vardas katė…
Vaida Bubrevičiūtė (12 kl.)
***
Kofeinas – mano rytinė dozė.
Neliesk, aš dar negėriau kavos.
Nekalbėk, sakyk, kur mano puodelis?
Ar jau užvirė vanduo?
Gurkšnis ir šypsena.
Aš vėlei žmogus.
O kuo buvau pavirtus per naktį?
Kas pavogė žmogų manyje?
***
Į skafandrą pataikė skeveldra.
Graudu, net baisu.
Deguonies atsargos baigsis.
O gėlės tuštumoj pražys.
Paradoksalu – tuščią erdvę
Užpildys nektaras saldus.
Bet man nuostabą kels naktinis dangus –
Jis juk toks šviesus,
Tarytum iš fizikos vadovėlio,
Bet aš atsivertus niekad jo nebuvau.
Odė cigaretei
ji vėl prie mano lūpų
mano bučinys jai
žiebtuvėlio liepsna cigaretei –
vinys į mano karstą
įkvėpimas, tapęs priklausomybe
žudantis, bet svaiginantis
tas cigarečių kvapas
be gryno oro gurkšnio
pakelis ir automobilio rakteliai
kelionė į pabaigą apsvaigus
priklausymas ne sau
mane pavergė
įkvėpti tai, kas tave naikina
sąmoningai
plaučiuose – nuodai
aš tai suprantu
tu priekyje
dūmai ir kvapas vietoj tavęs
kelios minutės
akmens nebėra
kaip norėčiau, kad žinotum
tavo lūpos tai mano cigaretė
tyliu, nes…
man šio nuodo nebeužtenka
Rugilė Paliukėnaitė (10 kl.)
Magas
Kai žvaigždės abejingai lipa sienom
Tarp saulėtekio ir mėnesienos,
Tarp ramybės ir chaoso, sumaišties,
Aš – galingas magas prakeiktos nakties.
Kai šaltis kanda skaudžiai į rankas,
Tol rytdiena tik properšas atneš.
Stebinsiu paslaptingais savo burtais,
Parodysiu pasaulį, ne melu sukurtą.
Ugnis many liepsnoja nekantri,
Aplinkui aidi žingsniai padriki.
Apsigaubiu šiltai gegužės sutema,
Ir priešaky atsiveria vakaro drama.
Laikinas pavasaris
Melsvu drabužiu apsigaubęs pavasaris šviesus –
Rugiagėlės, žibuoklės išnyra iš slėptuvių.
Gaivus gamtos spektaklis skverbias į namus
It gyvybės kupinas šviesulys laukinių įkurtuvių.
Tačiau akimirksniu užslenka metas tamsus –
Pradingsta stebuklai, nublanksta, vysta gėlės.
Į širdį pasibeldžia jausmas skaudžiai neramus –
Vėl sugrįžo šaltis, negailestingas ir pašėlęs.
Atsisveikinimas
Darosi vieniša merdėjančių palatoj,
Kai slegia gyvenimiška kančių dalia.
Tad įpilk garuojančios mėtų arbatos
Ir tyliai prisėski šalia.
Pasiilgau Tavo žvilgsnio nuolankaus
Ir eisenos keistokai iškilmingos,
Švelnaus balso it medaus
Ir sprendimų, spontaniškų, ydingų.
Tad kviečiu į susitikimą paskutinį,
Man – skausmingą, Tau – niekuo neypatingą.
Atsargiai tarsiu žodį, trapų, vienetinį,
Ir prašysiu pažadėt, tikriausiai bereikalingai.
Sulipdyki kelią gelsvų spindulių,
Švelniai paglostyk skruostą ašarotą…
Deja, tvert ilgiau nebegaliu
Šiam pasauly, Tavo išsvajotam…
Viktorija Pučekaitė (10 kl.)
Eilėraštis Lietuvai
Leisk matyti savo ateitį tik tavyje,
Nunešk mane į šviesų rytojų.
Būsiu su tavimi gyvenimo kelyje,
Nes tavo vardą net sapnuose kartoju.
Tik tu esi mano tikėjimo šviesa
Ir durys į išsvajotąją laimę.
Tu mano gimta Lietuva,
Neleisiu tau paskęsti nelaisvėj.
Lietuva, tu mano mylima gimtinė,
Aš pro meilės skraistę žiūriu į tave.
Tu ne kartą nuo priešų gyneisi,
Kad galėtum pasivadinti šalimi didžia.
Tavo kerintį grožį noriu regėt visada,
Apsikabinusi ąžuolą jam tyliai tariu:
„Tegul mano širdy dega meilė gyva!“
Amžina pagarba tavo vardui tebus!
Ugnė Strikulytė (10 kl.)
Šimtojo princo išrinktoji
1 skyrius
Įsivaizduokite pasaulį be mirties. Jame būtų daugiau žmonių, nei yra buvę. Bet taip niekada nebus. Gali nemylėti, gali neverkti, gali netylėti, bet mirties neišvengsi.
Kadaise gyvenau puikiai, bet atsitiko tai. Tai, ko niekada neišvengsi. Mirtis.
Mirtis atrodė kaip normalus žmogus. Išvaizdingas jaunas vyras. Jis pasakė:
– Tavo laikas baigėsi. Turi eiti su manimi.
Neverta buvo bėgti, nes būtų radęs mane bet kokia kaina. Atsidusau, apžiūrėjau savo kambarį ir išėjau paskui jį.
Ėjome, ir kelio galo nesimatė. Mačiau tiek, kad suprasčiau, kad kažkas ne taip. Mirtis sustojo. Atsisuko į mane ir susimąstė. Jo vardo nežinojau, bet man to nereikėjo. Pamilau jį ir jo žvilgsnį.
Mūsų žvilgsniai susiliejo, ir jis prakalbo:
– Aš taip su tavimi padaryti negaliu. Eik ten ir visada tiesiai.
– Koks tavo vardas? – greitai paklausiau.
– Lukas… – pakuždėjo.
Jis manąjį jau žinojo.
Naktį, kol užmigau, vis galvojau apie Luką. Paskui netikėtai nubudau. Laikrodis rodė lygiai vidurnaktį. Mintys galvoje vėl tiesiog daužėsi viena į kitą. Nebegalėjau užmigti.
Staiga kažkas atsitrenkė į spintelę. Maniau, kad tai mama, todėl užmerkiau akis ir vėl bandžiau užmigti. Bet pajutau, kad kažkas įžengė į mano kambarį. Artinosi. Galiausiai pajaučiau ranką ant savo lūpų. Greitai atsimerkiau ir pamačiau Luko bruožus…
Kai įjungiau šviesą, įsitikinau, kad tai tikrai jis, bet buvo sužeistas ir kraujuotas. Jis atsirėmė į sieną. Pasiėmiau pirmosios pagalbos vaistinėlę ir pradėjau tvarstyti jo žaizdas.
– Kas taip padarė? Kodėl?
– Mano tėvas… Šėtonas… – atsakė jisai.
Jis nutylėjo atsakymą į kitą mano klausimą. O kol jis tylėjo, žiūrėjau į jį. Dar nebuvau mačiusi tokia gražaus jaunuolio… Iš jo akių supratau, kad jis neturi ką pasakyti.
– Šiąnakt gali pasilikti čia, – pasakiau, o jis tik palinksėjo.
Paruošiau jam kur atsigulti ir pati nuėjau miegoti. Bet kol užmigau, išgyvenau kažkokį priešiškumą jam… Net savo didžiausiai priešei tokio jausmo nesu jautusi.
Ryte atsibudusi neberadau Luko, nors gal ir gerai: man reikėjo eiti į mokyklą, o dar būtų tekę pasiaiškinti mamai.
Mokykloje girdėjau, kai Lina kalbėjo apie kažkokį naujoką…
Per paskutinę pamoką ir mokytoja užsiminė apie jį.
– Manau, jog jį priimsite maloniai, – nusišypsojo mokytoja ir, atidariusi kabineto duris, pakvietė užeiti.
– Prisistatyk klasei.
– Tomas, – pasakė vaikinas be jokio jaudulio.
Atsisėdo už manęs. Bet jo kalbėsena, balsas man atrodė pažįstamas. Juk tai Luko balsas! Nors jo paties gerai neįsidėmėjau, bet balsą tikrai galiu atpažinti…
Kai baigėsi paskutinė pamoka, mokykloje buvo taip tylu, jog net atrodė, kad nėra jokios gyvos sielos, tad buvo gera atpalaiduoti ausis nuo triukšmo. Net nepastebėjau, kai į klasę įėjo Tomas.
– Čia tu… – suglumusi pasakiau.
– Taip. Ar yra problemų? – paklausė.
– Būk malonus ir netrukdyk man… – ignoruodama jo klausimą, pasakiau.
– Atsiprašau, madam…
Pastebėjau jo akis. Tokios spalvos akių gyvenime dar nebuvau mačiusi. Tokio tamsumo kaip giliausia vandenyno vieta. Tai ir darė Tomą (Luką?) tokį išskirtinį. Šiaip jis gal atrodė paprastai, bet tos akys mane tiesiog užbūrė.
2 skyrius
Sapnas. Tas sapnas…
Sapnas, kurio tikriausiai niekada negalėsiu užmiršti…
Tame sapne nebuvo daug veiksmo, tik tie du žmonės… Tie du vyrai. Nežinau, kaip aš su jais esu susijusi, bet kažkaip esu.
Buvo tuštuma. Nieko daugiau. Atsisuku ir matau juos, žiūrinčius į mane. Niekur kitur, tik į mane. Niekada gyvenime nesijaučiau taip išsigandusi. Paeinu į šoną – jų akys kartu. Paeinu į kitą šoną – akys kartu.
Jie ėmė eiti link manęs. O aš sustingusi stovėjau. Pastebėjau, jog jie abu turi kažką bendra. Tikriausiai tai jų akys. Jaunuolio akys raudonos kaip kraujas, o vyresnio vyro – tik viena raudona. Buvo keista matyti tokias akis…
Jie prie manęs priėjo, ir aš atsidūriau tarp jų. Vyras už manęs, jaunuolis prieš mane. Aš žiūrėjau į jaunuolį, ir man atrodė, kad jis panašus į Luką. Vienintelis bruožas, kuris skyrė, tai akys. Kol žiūrėjau į jaunuolį, vyras man ant peties padėjo savo ranką… ir aš atsibudau.
Visą dieną mąsčiau apie tą vyrą ir raudonakį jaunuolį. Vakare, vaikščiodama lauke, tolumoje įžvelgiau spindinčias raudonas akis, tokias pat kaip sapne. O grįžusi atgal į savo kambarį, radau keistą raštelį. Jis buvo parašytas atvirkščiai. Net per veidrodį buvo sunku jį perskaityti. Kai galiausiai perskaičiau, man pašiurpo oda. Jame buvo parašyta, kad kažkas ateis manęs… Bet, tiesą sakant, nebuvau labai išsigandusi…
Vakaras – geriausias laikas pasivaikščiojimui. Nuėjau į šunų parką, ten buvo keli žmonės su savo augintiniais, bet kai kas atkreipė mano dėmesį… Lukas! Ką jis ten darė? Su dar kažkuo? Man pasidarė įdomu, priėjau arčiau ir pasislėpiau už seno ąžuolo.
– Airidai, tai mano darbas, – piktai pasakė Lukas.
– Kurio neatlikai tinkamai, – bejausmiu balsu atkirto tas Airidas. – Žinok, tėvas nėra labai patenkintas tavo elgesiu.
– O tai tu esi patenkintas?.. – suirzęs paklausė Lukas.
– Patikėk manim, aš tikrai esu patenkintas, būsiu keliais žingsniais arčiau savo tikslo. Bet tikrai nemaniau, kad tu būsi toks kvailas. Toks kvailas kaip mama… – nusijuokė Airidas.
Atrodė, kad mano ausys dega. Aš Airido neįžvelgiau, bet jaučiau, kad jis – tas jaunuolis iš sapno. Nežinau kodėl, bet tai jaučiau. Kai balsai nutilo, aš pradėjau trauktis iš tos vietos, kur buvau pasislėpusi, bet, mano nelaimei, užlipau ant šakos, ir jie mane pastebėjo. Aš atsisukau į Luką ir nusišypsojau… Bet kojos ėmė nešti mane kaip vėjas… Aišku, jie sekė iš paskos. Dariau visokiausius staigius posūkius, kad tik jie man nuo uodegos nuliptų. Atrodo, juos pavyko pamesti. Bent jau aš taip maniau. Bandžiau atgauti kvapą, bet… pasukusi už namo kampo, pamačiau, kad ateina Lukas, o už jo Airidas. Išsigandusi net atsitrenkiau nugara į sieną. Ir užsimerkiau.
Kai atsimerkiau, jų nebebuvo. Apsidairiau aplink, o jų niekur nematyt. Įsitikinusi, kad jų nebėra, pasukau eiti namo.
Naktį sapne atsirado du maži berniukai, moteris ir vyras. Moteris buvo kitokia nei berniukai ar vyras, ji buvo kaip aš, paprasta. Ji atsisuko į mane, ir aš krūptelėjau. Pradėjo artintis, aš sustingau vietoje. Moteris pasilenkė prie manęs, ir išgirdau ją sakant: „Šimtak marėk ina“. Pirmąkart girdėjau šiuos žodžius, ką tai reiškė? Akimirksniu moters suknelė pasidengė krauju, jos veidas jau buvo kruvinas, net nesimatė veido bruožų. Ji atrodė kaip baltas žiedas, užklotas kraujo antklode. Moteris nugriuvo į baltų žiedlapių krūvą…
Kai atsimerkiau, aš dėvėjau jos suknelę. Visą kruviną ir man per didelę.
Atsibudau išmušta šalto prakaito, o ant rankos pamačiau keistą žaizdą. Bet ji greitai pranyko.
Per pietus nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Susitikau Luką. Jis kreivai pasižiūrėjo į mane.
– Keila! – įsakmiu balsu sušuko jisai.
– Ko nori, Lukai? – suirzusi paklausiau, kad greičiau galėčiau eiti toliau.
– Norėčiau sužinoti, kodėl šnipinėji aplinkui?
– Aš tiesiog išeinu pasivaikščioti… Nežinau, apie ką tu čia kalbi.
– Tu tikrai žinai, apie ką aš kalbu, jei nebūtum šnipinėjusi, tai nebūtum bėgusi, kai mes tave pamatėm, – atkirto, ir aš pasijutau kaip kokia keistuolė. – Ir, beje, žinau, ką tu pastarosiomis dienomis sapnuoji… Ir tu nori žinoti, ką tai reiškia…
– O iš kur tu žinai, ką aš sapnuoju?! Ir kodėl manai, kad noriu žinoti, ką tie sapnai reiškia?
– Tavo vietoj norėčiau žinoti, ką reiškia „Šimtak marėk ina“, vis dėlto čia tikrai nežinomi žodžiai, ypač jums, žmonėms… – viliojančiu balsu bandė įtikinti Lukas.
– Gal jau galiu eiti? – ignoruodama Luko žodžius, pradėjau trauktis nuo jo.
– Kaip nori, – atsakė nusijuokdamas.
Eidama namo, vis galvojau, ką būčiau sužinojusi, jei nebūčiau tokia užsispyrusi. Šitų minčių taip greitai neatsikračiau. Man tikrai buvo įdomu, ką reiškė tie žodžiai!
3 skyrius
Pagaliau prasidėjo vasara. Nemaniau, kad būsiu tokia laiminga, net mama matė, kad tos laimės per akis!
Tiesa, mes su mama važiuojame atostogauti prie jūros. Taip seniai ten buvome! Bus gera pagaliau išvažiuoti į kitą miestą ir gerai praleisti laiką su mama.
Kai įsikūrėm namelyje su gražiu vaizdu į jūrą, nusprendžiau eiti pasivaikščioti ir pasirinkti kriauklelių. Netikėtai pakilo vėjas, o aš neatkreipiau dėmesio, kad nemaža banga atplaukia kranto link. Ar buvau nublokšta? Taip, taip, buvau… Bet pajutau, kaip stipri ranka mane traukia į paviršių. Įsivaizdavau, kad tai Lukas, nes jis – mano princas…
Deja, tai buvo Airidas… Tas, iš sapno, raudonomis akimis… Tas, kuris parke buvo susitikęs su Luku…
Jis mane išnešė į krantą ir pasodino ant švelnaus smėlio.
– Ką čia veiki? – paklausiau jo.
– Šiaip turėtum padėkoti už išgelbėtą gyvybę, – gana skaudžiai atkirto, o aš tik šyptelėjau. – Bet aš čia su kitais reikalais, nei tave sekti.
– Mat kaip… – nemeluosiu, jis tikrai moka suerzinti.
– Aš čia dėl Luko.
– O kas jam atsitiko?
Bet Airidas nieko neatsakė, atsistojo ir man padėjo atsistoti. Jis mane apkabino, ir man pasidarė baisu… Kodėl jis mane apkabino? Kodėl neatsakė į klausimą? Kas atsitiko Lukui?
– Dabar prašau nieko neklausti, tiesiog pabūk šitaip… – pasakė jis.
– Gerai. Bet kodėl neatsakei į klausimą?
– Nes… nes aš negaliu. Gal mes ir nesielgiam kaip broliai, bet man jis rūpi ir žinau, kad aš jam rūpiu, – tai pasakęs nutilo. – Nors nesutikau tavęs saugoti, kai jis prašė, bet kadangi jo čia nėra…
– Nekalbėk taip… lyg jis miręs… – pasakiau truputį įpykusi.
Daugiau jis nieko neatsakė. Taip ir stovėjom. Paskui jis paėmė mane už rankos ir palydėjo iki namelio.
Norėjau, kad jo vietoje būtų Lukas…
…Įsivaizduokite pasaulį be mirties. Jame būtų daugiau žmonių, nei yra buvę. Bet taip niekada nebus. Gali nemylėti, gali neverkti, gali netylėti, bet mirties neišvengsi.
Kadaise gyvenau puikiai, bet atsitiko tai. Tai, ko niekada neišvengsi…
Miniatiūros
Žaidimai
Tu gali rėkti. Tu gali verkti, bet ar kas atkreips į tai dėmesį?
Ne.
Nes tai tiesiog žaidimai.
Likimas
Ar lemta turėti savo likimą?
Ar mes jį kuriame patys? Gal likimas perduodamas iš kartos į kartą?
O išvis kas tas likimas?
Ar lemta jį kurti?
Vaikymasis
Daug metų vaikiausi tą, kurio negalėjau paliesti.
Bet to, kurį galėjau paliesti, nesivaikiau. O dabar jo negaliu nei paliesti, nei pavyti.
Todėl reikia vėl vaikytis tą, kuris man visą laiką buvo prieš akis.
Stiklo šukės
Stiklo šukės. Jei žinai, kaip žiūrėti, pamatysi tai, ko niekada nesitikėjai. Pamatysi stebuklą! O jei nežinai, kaip žiūrėti, tai matysi jas kaip šiukšles…
Stiklo šukės – langas į kitą pasaulį.
Stiklo šukės – vidiniai demonai.
Visi jų turim. Dūžtam. Aštriai.
Sakoma, kad šukės neša laimę… Gal tai tik prasimanymas? Jei sudužo, tai kokia laimė? O jei laimė – tai daužykim…
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!