Aukštaitijos naujienosUtena

Lobis… prie Tavo namų

Giedrė MIČIŪNIENĖ

                 „Kartais reikia apkeliauti visą pasaulį, kad suprastum, jog lobis užkastas prie tavo paties namų“, – teigė legendinis brazilų rašytojas ir poetas Paulo Coelho…

                      Indrė KLIMKAITĖ – vilnietė, bet jau antrą dešimtmetį gyvena Zarasų rajone. „Visada svajojau gyventi kaime, o kai atėjo apsisprendimo laikas – rinkausi tai, kas arčiausiai širdies. Troškau gyventi gražioje gamtoje ir kad netoli galėčiau rasti vietą dvasiai atsigauti“ (Zarasų rajone tai Baltriškėse įsikūrusi Tiberiados bendruomenė).

                      Ar Jums niekada neteko gailėtis, kad malonų miesto šurmulį ir patogumus iškeitėte į ramų provincijos gyvenimą?

                      Nė dienos nesigailėjau tokio savo sprendimo. Čia jaučiu pilnatvę, gyvenu visavertį gyvenimą (visomis prasmėmis) – juk aplinkui ne tik nuostabi gamta, bet ir nuoširdūs kūrybingi žmonės. Čia tikrai nieko netrūksta. Baimės – važiuoti iš sostinės į Lietuvos užkampį, – neturėjau. Aišku, reikėjo visko daug: susiimti, naujai atrasti save, išspręsti daug buitinių klausimų, kol įsikūrėme daugmaž patogiai. Kartais nesklandumų kyla dėl nepravažiuojamų kelių, gamtos stichijų, bet neišvengiama gyvenimo ne mieste realybė. Netgi savotiškai teikianti adrenalino. O šiaip privalumų  matau žymiai daugiau.

                      Nutolote nuo sostinės… Gyvenant kaime kas aukštyn kelia Jūsų dvasią? Kas suteikia jai sparnus, kad gimtų naujos mintys ir idėjos?

                      Svarbiausia ir brangiausia – kultūra ir religija – kas į mus iš protėvių gelmės atėję. Devynerius metus dirbau maldyno „Magnificat“ redaktore. Tai  dvasinio gyvenimo palydovas, kasdienės liturginės ir asmeninės maldos ugdymo įrankis. „Magnificat“ leidžiamas įvairiomis kalbomis, jo skaitytojų visame pasaulyje –  virš milijono. Lietuviškojo maldyno leidyba buvo Tiberiados brolių iniciatyva. Tai įspūdinga patirtis: šis darbas mane augino ir brandino ne tik kaip redaktorę, leidėją, bet ir kaip katalikę. Tai puiki formacija, nuostabi mokykla.

                      Jūsų Tėvas – Lietuvoje gerai žinomas etnologas Libertas Klimka yra pasakęs: „Artumas gamtai suteikia žmogui dvasinę pusiausvyrą, kuri nenusiperkama už pinigus.“ Ar pritariate šiai minčiai?

                      Man labai malonu, kad pati to iki galo nesuvokdama tarsi grįžtu į savo protėvių kraštą – prie ištakų. Mano tėvelio gimtinė netoli Panemunėlio Rokiškio rajone. Deja, tik svyruojanti pušis mena Tėvui gimtąsias vietas. Gyvenu Zarasų rajone, bet Dangus čia tas pats ir Aukštaitija – ta pati. Noras turėti kaimą – tarsi ir išsipildė: aplinkui nuostabiausia gamta, tyla ir ramybė, išsipildė svajonė turėti kuklų ūkelį; daržą, gėlių, auginti vištas, antis, bites…

                      Hmm… intelektualas ir bitės?

                      Norint bitininkauti, reikia ne tik daug žinių, bet šiek tiek drąsos ir nemažai laiko. Man toli gražu ne visada sekasi. Tačiau koks gaivus, mielas atgalinis ryšys, suteikiąs tiek daug džiaugsmo ir ramybės: nepakartojamas korių, medaus pikio kvapas – archaiška, artima. Mamos Tėvelis, gyvenęs Kėdainiuose, bitininkavo. Senelio beveik neprisimenu, bet ilgesys to neišpasakojamo, širdyje užsilikusio bitininko verandėlės kvapo ligi šiol gyvas. Ir ne tik ilgesys, dar – noras visa tai išbandyti pačiai. O kadangi šalia yra didelis sodas, ryžausi.

                      Pirmąją bičių šeima mums padovanojo. Ir dabar turime bičiulių, kurie dalijasi, gelbsti, pamoko.  Labai naudinga buvo bitininkystės konsultantės Meilutės Močiškytės pagalba. Padėdama ruošti leidybai jos knygą „Gyvenimas tarp bičių“ (apie Sartų krašto bitininkus) pati daug ne tik naudingo, bet ir įdomaus sužinojau (štai Sartų ežero saloje, į kurią vasarą galima buvo patekti vandeniu, o žiemą – ledu, buvęs bitynas.

                      Ne tik veikla, bet puikiomis idėjomis – inicijuodama įvairius projektus, dusetiškių gyvenimą turtinate ir Jūs. Gal galėtumėte paminėti labiausiai „įstrigusius“ (gerąja prasme) projektus?

                       Dusetos – ypatinga vieta kultūrinei terpei, todėl čia kultūrinis gyvenimas labai aktyvus ir prasmingas. Dusetų K. Būgos bibliotekoje šiemet surengėme nemažai kūrybinių dirbtuvių: lankėsi aktorė Daiva Rudytė ir rašytojas Marius Marcinkevičius (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros organizacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija  už geriausią mažiausiems skaitytojams knygą – 2017 metais  skirta autoriaus knygai „Draugystė ant straublio galo“. Labai džiaugiuosi pažintimi su  su rašytoja, mokytoja Ilona Ežerinyte, knygų vaikams ir paaugliams autore. Ji mums atskleidė  kūrybinio rašymo paslaptis, kūrėme haiku. Didžiulio vaikų susidomėjimo sulaukė dailininkės Aušros Kiudulaitės Knygų iliustravimo dirbtuvės (knyga „Laimė yra lapė“ ne tik tituluota Metų knyga, išversta į 8 užsienio kalbas, bet jau išleisti net 8 leidimai!). Susitikimus rengė VšĮ „Pamėginčius“, iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

                      Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje per Devintines skambėjo senoji sakralinė muzika. XVII amžiaus italų sakralinės muzikos programą „Divino dialogo“ atliko ansamblis „Canto Fiorito“ (Renata Dubinskaitė, mecosopranas, Rodrigo Calveyra, išilginė fleita, kornetas ir Davide Pozzi, vargonai). (Koncertą Mažajai kultūros sostinei dovanojo VšĮ „Pamėginčius“, iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba).

                      Jaunimui vasaros pabaigoje surengėme šiuolaikinio ir gatvės šokio dirbtuves su artistų namų INSITI mokytojais ir aktorinio meistriškumo pamokas su režisiere Gražina Kazokiene.

                      Baltijos kelio dieną irgi paminėjome įspūdingai, surengdami Sakartvelo dieną: koncertavo visame pasaulyje garsus Sakartvelo vyrų vokalinis ansamblis „Iberi“ (Gruzijos polifoninės muzikos populiarintojai. Melodijos yra unikalios, vertinamos visame pasaulyje, UNESCO pripažintos nematerialaus vokalinio paveldo šedevru, kaip ir lietuviškos sutartinės). Buvo surengtas nemokamas Gruzijos kino seansas (parodyti trys režisieriaus, scenaristo Mikheil Kobakhidze trumpametražiai filmai: „Vestuvės“, „Muzikantai“, „Lietsargis“); eksponuota fotomenininkės, žurnalistės Ramunės Kerdokaitės-Vlasenkienės paroda „Gruzija vynuogės kekėje“. (Gruzija- vyno lopšys: čia vynuogės ir vyndarystė nuo neatmenamų laikų (jų motyvai reiškia gyvybę ir gausą). Vaikai tą dieną nuo ryto gamino ir dekoravo aitvarus su Lietuvos aitvarų judėjimo entuziastais, Sartų pakrantėje pleveno didžiulės Lietuvos ir Sakartvelo vėliavos-aitvarai. Buvo įspūdinga.

                      Tai tik keli kultūriniai įvykiai. Bet su bendraminčiais svajojame toliau: minčių  yra daug. Netrukus startuos sveikos gyvensenos projektas, turime sumanę nemažai literatūrinių susitikimų, parodų, kino filmų peržiūrų…

                      Lyg Hamleto klausimas: Dusetos ar Vilnius?

                      Galiu tik paliudyti, jog ir toli nuo sostinės galima gyventi pilnavertį prasmingą gyvenimą. Klysta tie, kurie mano, kad provincijoje nėra ką veikti ir nėra galimybių save realizuoti, tereikia įkvėpimo, noro ir.. drąsiai svajoti. Čia, Dusetose, gal įvykių ir mažiau,  bet daugybė puikiausių kultūrinių dalykų yra prieinamos kainos arba visiškai nemokami – tuo mano draugai iš miestų labai stebisi (tarkime, Sakartvelo vyrų vokalinis ansamblis „Iberi“ Vilniuje net nekoncertavo, o dusetiškiams bilietas tekainavo kelis eurus). Mums, gyvenantiems čia, tai yra didelė atgaiva… O juk ir vilniečiai negali pasinaudoti visomis sostinėje siūlomomis galimybėmis: tai laiko, tai finansų stygiumi motyvuodami.

                      Lietuva traukiasi, išsivaikšto… Ar Jums tai pastabu?

                      Visi kalba, jog žmonių Lietuvoje mažėja – tačiau man vis tenka susipažinti  su  gražiomis šeimomis, kurios atvažiuoja į šitą kraštą gyventi, kurti, dirbti, todėl drįstu teigti, kad sodybų tuštėjimo meto mūsų pusėje nepastebiu… Yra tik kaita…

                      Džiaugėtės Dusetų kultūrine veikla. Kokie dar džiaugsmai glosto širdį?

                      Įdomios patirties suteikė mano inicijuoto Zarasų šeimų klubo veikla, toliau tradiciją  gražiai tęsia zarasiškė Aleksandra Pulokienė, kurdama puikias veiklas šeimoms ir jaunimui. Čia dirbta su nėštukėmis ir mažus kūdikėlius auginančiomis mamytėmis – buvo graži pradžia.

                      Galiu pasidžiaugti ir pernai išleista mano versta šveicarų klasiko Peterio Bichselio knygele „Vaikiškos istorijos“, kurią iliustravo dusetiškė Vilija Visockienė, dizainą kūrė ir maketavo taip pat į Dusetas iš Kauno sugrįžę kūrėjai Lina ir Gintautas Kažemėkai.

                      Maža intriga – ruošiame dar vieną knygą, kurioje bus užfiksuota ir nemažai Aukštaitijos krašto kultūrinio-sakralinio paveldo… Tad nėra kada sėdėti rankų sudėjus.

•••••

                      „Jei sugebi matyti grožį, tai tik dėl to, kad turi grožio savo viduje. Nes pasaulis prilygsta veidrodžiui, kuriame kiekvienas regi savo atvaizdą“, – kalbėjo Paulo Coelho, kurio knygų tiražas seniai viršija 300 mln. Kaip buvo gera bendrauti su žmogumi, širdyje ne kartą blykstelėjo žiburėlis – nebuvo dejonių, pykčio, nė lašelio pagiežos ir pavydo… Užlieja tokia begalinė šviesa… Kur auga gėris, ten dažniau pumpurus krauna sėkmė, o netyčia užklydęs pilkšvas abejonių debesėlis labai greitai susigėsta ir prapliumpa paslaptingais vilties lašais, arba jis apsisuka nes, supratęs, kad čia tikrai jam nebus ką veikti, išplaukia toli toli toli… Ir kaip Tu gali būti nepatenkintas, jei supranti, jei įžvelgi, koks lobis yra Čia, prie pat Tavo namų. Tik mokėk jį pasiimti….

Nuotraukos autorė Vilija Visockienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button