LRT laida „Svajonių šalis“ – apie svajonių Lietuvą

LRT TELEVIZIJA rodo aštuonių laidų ciklą „Svajonių šalis“, kuriame bandoma tiesiai ir kritiškai pažvelgti į tai, kokią valstybę sukūrėme, kokia Lietuva buvo prieš 30 metų ir dabar. Laidos kuriamos panaudojant LRT archyvinę medžiagą ir mėgėjiškus kadrus, nufilmuotus dar tada, kai vaizdo kameros buvo retenybė. „Svajonių šalies“ vedėjas – kultūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Aurimas Švedas.

Kiekvienas turime nuomonę, kokia yra svajonių Lietuva. Nuo „kiek daug mes pasiekėme“ iki „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Apie tai laidose kalba menininkai, verslininkai, keliautojai, politikai, socialinių tinklų nuomonių lyderiai, žurnalistai, studentai. A. Švedas sako, kad jam visų pirma tai yra vieta, kur gyvena brangiausi žmonės: „Man tai yra vieta, kur gyvena patys brangiausi žmonės, kur aš jaučiuosi reikalingas ir galiu užsiimti įdomia bei prasminga veikla. Svajonių šalis yra ten, kur mano širdis. Tai ne duotybė, o niekada nesibaigiantis kūrybos procesas puoselėjant vietą, kurioje gera būti“.

„Valstybė yra procesas: ją statome, ji griūva. Mes skirtingi, mes ginčijamės ir pykstamės, darome klaidas ir jas taisome, todėl šiam procesui negali būti pabaigos. Turime sau pripažinti, kad tai ir yra normalus laisvo piliečio gyvenimas – ginčai, abejonės, klaidos, o kartais ir didžiulė laimė suvokti, kad gyveni laisvoje ir laimingoje šalyje“, – sako laidų prodiuseris Rytis Zemkauskas.

Laidų kūrėjai siekia apčiuopti ir subtilesnius Lietuvos pokyčius, nei vien iškilę stikliniai dangoraižiai ar prekių pilnos parduotuvių lentynos – ar pajutome, kad ėmėme dažniau sveikintis ir dėkoti, dažniau pastebime kitą ir kitokį, ar pastebėjome, kad mūsų miestuose tapo švariau, ar pajutome, kad nebejaučiame baimės kreipdamiesi į valstybės institucijas?

LRT TELEVIZIJA jau parodė keturias laidas. Jų įrašus galima pasižiūrėti LRT mediatekoje. Šį sekmadienį, balandžio 12 d., nuo 19.30 val. bus parodytos dar dvi „Svajonių šalies“ laidos. Penktojoje bus pasakojama apie Valstybės kūrimą – kaip pasikeitė mūsų požiūris į tai, kas yra Valstybė, kokie esame piliečiai ir kiek Valstybę kiekvienas laikome sava, ką pavyko pasiekti per trisdešimt metų, kas buvo prarasta ir kas atrasta? Šeštojoje laidoje jos rengėjai žengs į koronos zoną. Anksčiau rodytos laidos buvo baigiamos filmuoti karantino sąlygomis, šioje laidoje bus kalbama apie krizes ir apie mūsų galimybes jas įveikti. Ko piliečiai išmoko per nepriklausomybės metus ir kaip tai padeda mums dabar, kovojant su COVID-19 pandemija?

Aurimas Švedas apie laidą

Kokius svarbiausius pokyčius matote Lietuvoje, įvykusius per pastaruosius trisdešimt metų?

Pasikeitė viskas – nuo mažų kasdienybės detalių, tokių kaip kavos arba ledų skonio, iki gatvėse vaikštančių žmonių aprangos, kūno kalbos bei mąstymo ypatumų. Pačiu svarbiausiu pokyčiu laikyčiau tai, jog Lietuvoje ir pasaulyje gyvena, dirba ir kuria laisvės karta. Juk kartu su Lietuvos valstybe savo trisdešimtmečius šiais metais paminės žmonės, kurie gimė 1990-aisiais ir augo bei subrendo laisvoje visuomenėje. Tai išskirtinė karta. Laisvi žmonės, pilietiški ir suvokiantys save kaip europiečius, nebijantys imtis kūrybos ir atsakomybės – didžiausias turtas, kokį tik galėjo sukaupti Lietuvos valstybė.

Apie ką šiandien turėtume kalbėti ir diskutuoti, kas bus Lietuvai aktualu kitus trisdešimt metų?

Stebint Lietuvoje vykstančius procesus man kartais kyla įspūdis, jog yra daug politikų (arba save tokiais vadinančių asmenų), tačiau neturime valstybės politikos. Viena iš tokios valstybės politikos nebuvimo išdavų – mums stinga idėjų, ką ir kaip turėtume daryti toliau kurdami savo valstybę. Juk jeigu valstybę prilygintume namui, kuriame gyvena visuomenė, tai sekant šia analogija namas yra objektas, reikalaujantis kasdienio mūsų rūpesčio. Neturėdami aiškesnių veikimo gairių žmonės neretai ir per rinkimus balsuoja ne „už“, o „prieš“. Tuo metu konstruktyvių idėjų stokojantys politikai stengiasi mums parduoti ateities baimės jausmą arba įpiršti nostalgijos emociją. Tokie į Seimą norintys patekti personažai sako: „Privalote už mus balsuoti, nes kitu atveju reikalai pakryps labai prasta kryptimi…“ Akivaizdu, kad tokie „gelbėtojai“ blefuoja, todėl pats laikas atimti iš jų burtų lazdelę. 

Dar mums reikėtų pradėti svarstyti vieną labai svarbų klausimą – koks Europos Sąjungos raidos modelis geriausiai atitinka Lietuvos valstybės ir visuomenės interesus? Man atrodo, kad mes laukdami nepriklausomybės trisdešimtmečio pamiršome vieną labai svarbų dalyką – esame bendrijoje jau ilgesnį laiką, nei joje nebuvome. Todėl pats laikas nustoti į ES ir Briuselį žiūrėti kaip į kiaulę taupyklę, iš kurios galima pasiimti kompensacijų, kuomet dėl prasto oro Lietuvos laukuose neišauga burokų ir bulvių derlius. Paklauskime pagaliau savęs: „Ką galime duoti Europai?“. Ir, galbūt, mums taps aiškiau, kad Lietuvos ir Europos likimas yra tampriai, neatsiejamai susijęs.

Kaip tapote laidos vedėju ir ką sau naujo atradote filmuodamasis TV laidoje?

Vieną vasaros dieną Nidoje susitikau laidos prodiuserį Rytį Zemkauską su kuriuo gerdami kavą kalbėjome apie daugybę dalykų. Pokalbiui baigiantis Rytis užsiminė: „Turiu sumanymą, ar tau būtų įdomu?“ „Aišku, įdomu!“, –  iš karto atsakiau, nes Rytis turi savo  požiūrį, darbo metodą ir stilių. Su juo įdomu kalbėtis ir dirbti.

Esu tekstų žmogus, todėl bandant suprasti, kokie dėsniai ir taisyklės veikia vaizdų pasaulyje, manęs laukė ne vienas atradimas. Pats įdomiausias dalykas man yra autorinį požiūrį išreiškianti televizijos eseistika. Dirbdamas ties „Svajonių šalies“ laida gavau ne vieną svarbią pamoką, kaip atsiranda tokio žanro laidos.

Tiesa, pirmojo filmavimo metu buvo sunku viskas: žiūrėti tiesiai į kamerą, neužsikirtus pasakyti frazę, įeiti į kadrą ir išeiti iš jo nesusikūprinus, nemostaguoti rankomis kaip propeleriais. Tiesą sakant po šios patirties galvojau, kad mano darbas su „Svajonių šalies“ komanda baigsis neprasidėjęs.