Lukas Varanauskas (12 kl.)

Atvirumas

Niekada nesu nieko mylėjęs, kai visi visada mylėjo mane. Bet greičiausiai aš klystu – aš visada mylėjau, tik nejutau to mistiško jausmo iš kitų, o gal ir jaučiau tik nesupratau, kad tai – meilė. Į visus klausimus yra atsakymai taip kaip ir iš atsakymų kyla vis kitokie klausimai. Fotografija, teatras, rašymas, kitokios lietuviškos muzikos klausymas, man jau seniai yra tapę pabėgimu nuo depresijos, niūrių minčių, pagalvojimų apie „išėjimą“. Tai turbūt žinos nedaugelis arba greičiausiai niekas, bet gal ir gerai, kad nežino. Gal ir gerai, kad viską, kas bloga, reikia slėpti savyje, o viską kas gera reikia pristatyti su kauke. Rašymas, dar kitaip suprantamas kaip tapšnojimas kompiuterio klaviatūra arba rašalo liejimas ant popieriaus lapo, sėdint prie stalo, iki kokių trijų valandų nakties, smilkalų prikvėpintame kambaryje ir klausant tokių bardų kaip Vytautas V. Lansbergis muzikos, susimąstau ir pagautas įkvėpimo, pradedu dėlioti sakinį po sakinio, nesitikint iš to jokios naudos, tik norint vėl atsidurti savo, uždaro žmogaus pasaulėlyje, išsilieti ir bent laikinai jaustis nevienišu. Neretai, kad ir kaip norėčiau išsiverkti, to padaryti nepavyksta. Gal tai yra imunitetas? Gal kai per daug verki, kaskart tampi stipresniu? Nepasakyčiau, tik pasakyčiau tai, kad po kiekvieno šio ritualo aš pajaučiu palengvėjimą, pasidarau lengvas, tarytum, plunksna, bet tik laikinai, tik iki kito karto. Dažnai trūksta priešingos lyties palaikymo, supratimo, šilumos. Be to jaučiuosi visiškai silpnas ir bejėgis, lyg koks saulės spindulių kaitinamas sliekas. Gal ir skamba savanaudiškai, bet toks jau aš tampu, nuo uždarumo, drovumo. Gal ir skiriuosi nuo kitų bendraamžių savo pomėgiais, tapusiais pabėgimu nuo anksčiau minėtų dalykų, ar savo charakteriu, kuris nėra visiems priimtinas. Kalbant apie fotografiją, ji man yra slaptavietė, kurioje galiu pamiršti neigiamus dalykus, sukoncentruoti dėmesį į vaizdus supančius mane ir nuspaudus užrakto mygtuką kažką sukurti. Fotografuodamas žmones, bandau pajusti jų nuotaiką, emocijas galiausiai tai, kuo jie gyvena. Šiuos dalykus sustiprina, kai nuotraukos būna juodai baltos, tada atkreipiame dėmesį ne į spalvas ar aprangą, o į veidą, žmogaus sielos veidrodį.

* **

Bangos dūžta ir gulas ant kranto,

akmenis gludina tarsi mylimojo rankomis.

Ne ąžuolo, liepos, ne beržo jos ieško

Eglės šaukiasi

Vėl nesuklysti liepia…

 

 

Visada pradžia yra ten, kur pabaiga,

Ant minkštos pagalvės leidžiasi gaiva.

Saulėj šildosi diena,

Atkeliauja jai ir pabaiga.

Ryto rasos krinta vėl ant bundančios žolės,

Atsikėlus saulė, vėl tuoj patekės.

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: