Mačernio jubiliejinis vidurdienis ir vakaras Ignalinoje

Šiemet birželio 5-ąją Vytautui Mačerniui būtų suėję 100 metų. Lietuva mini amžinai jaunu išlikusio didžio talento poeto gimimo jubiliejų. VšĮ ,,Meno bangos“ šiai progai skyrė projektinius vidurdienio ir vakaro renginius, į kuriuos gegužės 14-ąją ignaliniečius kvietė kartu su partnere  Ignalinos viešąja biblioteka. Bibliotekoje ir vakare ,,Saulėtekio“ sodyboje skambėjo Vytauto Mačernio vizijos, sonetai, filosofinės eilės, buvo skaitomos laiškų ištraukos, prisiminimai,  esė.  Žodžius lydėjo  fleitos muzika. Renginiuose „Vizija – tai mano turtas“ viešėjo aktoriai Rimantas Bagdzevičius ir Jūratė Vilūnaitė,  rašytojas, literatūrologas dr. Regimantas Tamošaitis, rašytoja, poetė, žurnalistė Ona Jautakė, muzikantas Andrius Radziukynas.

Poetas – lyg stebuklingas Švytis (taip vadintas Mačernis), sušvito, nustebino ir taip greitai sudegė, palikęs liudijimą apie sielos laisvę, laimę kurti ir siekį gyventi aukštais norais… Dvidešimt ketvirtus metus ėjusio Vytauto gyvybę Žemaičių Kalvarijoje pakirto rusų tanko paleisto sprogmens  skeveldra. Jau nebėra gyvų jo amžininkų bei artimųjų, kurie prisimintų poetą. Prieš kelerius metus mirė ir bene geriausiai jo sielą šeimoje supratusi sesuo Valerija. Iš užrašytų prisiminimų ir jo paties laiškų poetą pažįstame kaip nelabai savo laiku suprastą, įvertintą, dažnai, ypač šeimynykščių,  keistuoliu matomą. O išties – labai išsilavinusį, poliglotą, savyje užsidariusį būties filosofą, viršūnes pasiekusį kūrėją, tiek daug palikusį visiems amžiams į priekį…Ignalinos svečiai renginiuose pripažino, kad sunku kalbėti apie Mačernio asmenybę, o tuo labiau apie kūrybą. Toks nesuderinamumas: jaunas amžius ir didelė branda, sielos gilumas ir  išmintis dar bene vaikiškame veide, jaunystė ir aštrus nepasitenkinimas, net skeptiškumas. Nes nerami siela ,,Kūno narve nervingai vaikšto,/Amžinybės sau kaip grobio trokšdama…“.

,,Kokie jūs laimingi, kad per literatūros pamokas skaitote Mačernį…“,– taip į renginyje dalyvavusius mokinius kreipėsi iš Telšių atvykusi poetė, žurnalistė Ona Jautakė. Jos laikais to nebuvo, tačiau Onutė Mačernį visgi pažino dar mokykloje. Skaudvilės gimnazijoje istorijos mokytojas jai davė paskaityti ,,didžiausio Žemaičių, o gal ir visos Lietuvos poeto“ knygelę. Tuomet ir pajutusi, kaip sakė, gal ne tiek gelmę, kiek didžiulį talentą. Poetė skaitė telšiškio poeto Vytauto Stulpino eiles ir esė ištraukas. Pati minėjo neturinti jėgos ir drąsos nagrinėti poeto kūrybą. Vytautas Stulpinas ypač prisidėjo prie Mačernio atminimo išsaugojimo. Būtent jo iniciatyva 2018 metais Telšiuose, Žemaitės gimnazijos parke,  buvo atidengtas paminklas V. Mačerniui ( autorius – skulptorius Gediminas Karalius). Telšiai – Mačernio mokyklinių metų miestas. „Aš pažinau karalių tavyje“ – taip užrašyta ant poetui skirtos skulptūros. O pati skulptūros idėja – aliuzija į V. Mačernio poezijos knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“.


Literatūrologas Regimantas Tamošaitis Mačernį vadina likimišku ir aristokratišku poetu, kuris per kūrybą savęs atsižadėjo ir kūryboje save degino: ,,Jis jautė lietuviško žodžio jėgą ir senosios agrarinės kultūros nepakankamumą, kurdamas siekė pateisinti save ir savo būtį, nes tarsi jautė, kad šis gyvenimas žmogaus niekada nepatenkins. Jis toks iliuziškas. O iliuzijos vis nykstančios…“. R. Tamošaitis Mačernio kūryboje įžvelgia sąsajų su indų religija ir filosofija, kur laisvė yra besubjektinė būsena, o viskas, kas yra, tuo pačiu gali būti suvokiama kaip visiškas niekas ir atvirkščiai. Savo įdomios kalbos pabaigoje literatūrologas, tarsi perfrazuodamas Sokrato mintį, pasakė, kad jis Mačernio kūryboje galiausiai apskritai nieko nesuprantantis. Taip tarsi paliko atvirą lauką visiems savaip mąstyti ir jausti…

Renginius bibliotekoje bei sodyboje vedė ir Mačernio eiles skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Jaukioje aplinkoje susėdę vakaro dalyviai dar turėjo malonumo pasiklausyti Jūratės Vilūnaitės skaitomų sonetų ir Andriaus Radziukyno muzikos. Toks gražiai jautrus, švelniu liūdesiu nuskaidrintas, kūrybingo dueto pasirodymas nepaliko abejingų. Turbūt daugelis vėl panoro paimti ir paskaityti Mačernio eilių ar atsiversti čia pat padėtą Aldonos Ruseckaitės knygą „Dūžtančios formos: romanas apie Vytautą Mačernį“. 

Birželio 5 dieną Telšiuose, prie paminklo Mačerniui, kasmet vyksta jo poezijos skaitymai. Galima ten nuvažiuoti, o tuo pačiu aplankyti ir mistiškąją Šarnelę, kur, pasak Onos Jautakės, niekada nebūna per daug gėlių. Sakoma, kad būtent šiose vietose stipriausiai jaučiama nenykstanti poeto dvasia. Ir turbūt neteisus buvo R. Bagdzevičius, pasakęs, kad jei šiandien Mačernis kur nors Ignalinoje praeitų ar būtų pravežtas, jis gal niekam nebūtų įdomus… Mačernio kūryba, ypač „Vizijos“, „Sonetai“, pasižymi išskirtine egzistencinio nerimo persmelkta dvasinės minties jėga. Tokia poezija visada aktuali, ji neturi amžiaus, nesensta – ją mėgsta, skaito  ir vyresni,  ir jaunimas. Mačernis gyvena: ,,Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,/Tas nesutirps mirty.“.  Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas labai sėkmingai platina marškinėlius su poeto atvaizdu ir jo citata „Man patiko tik vandenys gilūs…“, o Mačernio puslapis feisbuke turi 10 tūkst. sekėjų. Aplankykite!

Parengė Lina Kovalevskienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: