Bendruomenės naujienosReporteris

Mano nuostabūs metai Lietuvoje – Kas tai?

Noras išmokti naują kalbą, susirasti tarptautinių draugų, išplėsti savo akiratį, pagalvoti apie tai, ką studijuoti ateityje, arba tiesiog dėl to, kad nori išeiti iš savo įprastos kasdienybės – tai yra daugelis priežasčių pasirinkti savanorišką veiklą užsienyje.

Kai baigiau mokyklą, man norėjosi  nuveikti    kažką visiškai nepatirto.  Man buvo 18 metų ir aš daug žinojau apie tai, kaip parašyti eilėraščio analizę arba apskaičiuoti integralus, bet ką aš žinojau apie gyvenimą?

Taigi, kai mūsų mokyklos patarėjas informavo mane apie galimybę atlikti ESK (Europos solidarumo korpusą), aš žinojau, kad būtent to ir norėjau. ESK – programa, finansuojama Europos Sąjungos, kuri kompensuoja visas su dalyvavimu projekte susijusias išlaidas (maistpinigiai, apgyvendinimas, kelionės išlaidos, vietinis transportas) bei  suteikia galimybę jaunuoliams nuo 17 iki 30 metų savanoriškai dirbti neatlygintinai kitoje šalyje.

Aš kreipiausi į savo šalies siunčiančią organizaciją, kad padėtų man surasti projektą ir pasiruošti išvykti į užsienį. Žinoma, buvo šalių, kuriose labiau norėjau savanoriauti, bet galiausiai pasirinkau Lietuvą, ko pradžioje aš visiškai nesitikėjau.  Bet dabar aš tikrai galiu pasakyti, kad negalėjau pasirinkti geresnės šalies, miesto ar projekto, atlikti savanorišką  tarnybą, kad pamatyčiau, jog gyvenimas ne visada turi atitikti jūsų tikrąjį planą ir pasirodyti toks puikus.

Daugelis žmonių manęs klausia: “Kodėl tu pasirinkai Lietuvą?”, bet tiesą sakant, tai ne aš pasirinkau Lietuvą, o atvirkščiai. Nepaisant fakto, kad projektas vyko Lietuvoje, aš pateikiau paraišką, nes man patiko jo idėja, o darbas su specialiųjų poreikių vaikais skambėjo įdomiai ir šauniai. Ir tai buvo kažkas, ko aš iki šiol nedariau.

Tris mėnesius prieš išvykstant į projektą, visiškai nesijaudinau, buvau tiesiog labai laiminga. Bet artėjant išvykimo datai, vis daugiau klausimų kirbėjo mano galvoje. Didžiausi klausimai, tokie kaip: Aš niekada nedirbau su specialiųjų poreikių vaikais, ar man dėl to kils rūpesčių? Aš nekalbu lietuvių kalba, kaip aš bendrausiu? Ar visi žmonės ten kalba angliškai? Ar aš kada nors išmoksiu lietuvių kalbą? Kaip aš sutarsiu su savanoriais, su kuriais kartu gyvensiu? Taip pat kilo juokingų klausimų: Kiek šampūno aš turėčiau nusivežti, ar ten yra šampūno? Taigi man tikrai padėjo Skype interviu su projekto komanda ir mano šalyje vykęs seminaras, kurį organizavo siunčianti organizacija, tai atsakė į daugelį mano klausimų ir panaikino nerimą.

Pagaliau atėjo išvykimo į projektą momentas. Nors  ir prieš tris mėnesius žinojau, kad vyksiu į Lietuvą devyniems mėnesiams, vis dar buvo sunku patikėti, kad iš tikrųjų tai dariau. Aš kontaktavau su buvusiu savanoriu ir, žinoma, internete pasidomėjau šalimi ir miestu, bet kai jau stovėjau Panevėžio autobusų stotyje, laukdama savo projekto koordinatorės Kristinos Raščiuvienės ir mentorės Rasos Ramanauskienės, pažvelgiau į aplink mane esančius pilkus pastatus ir mano pirmoji mintis buvo „Kokiame pragare aš esu? “.Taigi vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos aš supratau, kad kartais reikia šiek tiek ilgiau ieškoti grožio, bet jūs tikrai jį surasite. Neskubėkite pasitikėti savo pirmuoju įspūdžiu.

Mano pirmoji sutikta savanorė (iš Ispanijos), atvyko tą pačią dieną, antroji, iš Gruzijos, po dviejų dienų. Gyvenimas su tokiais skirtingais žmonėmis iš kitų šalių, gali būti iššūkis, bet supratau, kad niekada negalėjau turėti geresnių kartu gyvenančių draugų. Viena iš kitos sužinojome ir išmokome apie kitų šalių įpročius ir gyvenimo būdą. Kartu praleidome tiek daug smagių vakarų, popiečių rytų ir naktų, kurių aš nepamiršiu ir džiaugiuosi, kad  mes ne tik gyvenome šalia viena kitos, bet iš tikrųjų ir kartu. Mums tai buvo pirmoji patirtis, kai gyvenome savarankiškai ir atskirai nuo šeimos, bet iš tikrųjų taip nesijautėme, nes turėjome viena kitą. Aš tikrai to pasiilgsiu.

Mes glaudžiai bendravome bei draugavome ir su kitais Panevėžio mieste esančiais savanoriais. Todėl aš tikrai dėkinga, kad buvau mažesniame mieste, o ne Vilniuje. Taip, gal sostinėje yra daugiau dalykų, kuriuos galite ten padaryti, bet todėl, kad neturėjome tiek daug galimybių mieste, mes praleidome daug laiko kartu ir todėl tarp mūsų  užsimezgė stiprus ryšys. Ir vis dėlto mes nuveikėme daug. Gerai, kad mes neturėjome 20 naktinių klubų, bet mums pakako vieno. Mes susiorganizavome pramogas su lazeriniais ginklais, dažasvydį, “šlapi į barą”, įsivėrėme auskarus, apsipirkinėjome dėvėtų drabužių parduotuvėse, žaidėme paplūdimio tenisą su projekto komanda, organizavome vakarėlius, taip pat kartu daug keliavome. Taigi pažinome vieni kitus ne tik paviršutiniškai.

Tačiau ne tik  draugų dėka aš čia puikiai praleidau laiką. Jei kiekvieną dieną eidamas į darbą to lauki, tai supranti, kad jis tau patinka. Taigi aš taip jaučiausi savanoriaudama Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre. Pirmąjį mėnesį aš ir kiti savanoriai lankėmės kiekvienoje klasėje, kad susipažintume su mokiniais ir pasirinktume vieną iš jų, kurioje norime pasilikti ir padėti likusius 8 mėnesius. Pasirinkti vieną klasę buvo labai sunku, kadangi dėl skirtingų priežasčių, man patiko keletas jų, o aš šiek tiek nerimavau, kad priimsiu netinkamą sprendimą. Pasirinkusi  pirmąją-antrąją klasę, kurioje vaikai neturi tokių sunkių negalių, bet kurioje yra daug vaikų – 11,   galiu pasakyti, kad tai buvo 100% teisingas sprendimas. Kiekvieną dieną laukiau susitikimo su mokiniais, žinoma, kartais pavargdavau, kadangi visi vaikai labai aktyvūs.  Tačiau tai ką dariau – džiaugiuosi  ir negaliu būti laimingesnė. Aš išmokau iš jų labai daug, pavyzdžiui, kaip greitai kažkas gali tapti jūsų draugu,  jei nusprendžiate, kad jums žmogus patinka ir visai nesvarbu, kad  jūs jį pažįstate vos keletą minučių. Taip pat labai smagu suprasti kokiu būdu ir kaip šie vaikai elgiasi, o jei jie džiaugiasi, jausmai, kuriuos jie skleidžia, yra nuoširdūs.

Pradžioje aš išmokau kaip bendrauti be kalbos, kas buvo ir vis dar yra labai įdomu. Aš supratau, kad vaikai tą moka geriau nei suaugusieji. Netgi tada, kai aš nieko nesuprasdavau, visi (mokytojai, auklėtojai, mokiniai) buvo labai malonūs ir stengėsi bendrauti su manimi įvairiais būdais  kaip įmanoma geriau.

Man labai pasisekė, kadangi  mano organizacija Lietuvoje ir projekto komanda suteikė daug laisvės man ir kitiems savanoriams, organizuojant savo projektus ir įgyvendinant mūsų idėjas. Kartu su kitais savanoriais mes suorganizavome  Helovino vakarą, Valentino dienos renginį, Pižamų vakarėlį ir vasaros stovyklą. Be to, labai smagu, kad mes turėjome galimybę  planuoti ir įgyvendinti  popamokines  veiklas vaikams. Kiekvieną dieną, žingsnis po žingsnio, jautėmės vis tvirčiau ir prisiėmėme vis daugiau atsakomybės, tuo pačiu daug išmokome apie komandinį darbą ir projektų įgyvendinimą.

Projektui baigiantis, aš vis dar negaliu patikėti, kad taip greitai prabėgo mano savanorystės laikas. Aš labai norėčiau dar kartą jį pakartoti, ir galiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš geriausių dalykų mano gyvenime. Taigi norėčiau rekomenduoti atlikti Europos solidarumo korpuso savanorystę visiems! Esu dėkinga žmonėms, kurie padėjo tapti savanore, puikiai praleisti laiką ir įgyti nepamirštamos patirties. Pasirinkite  Lietuvą! 

Savanorė Lara Fankhänel iš Vokietijos


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button
Close