Margarita Jankauskaitė: turime išgirsti moteris

Apsauga nuo smurto dėl lyties ir smurto artimoje aplinkoje vis dar yra daug diskusijų keliantis klausimas. Lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad šis laikotarpis sudėtingas, tačiau turime suprasti, kad smurto prieš moteris prevencija bus naudinga visiems.

Turite ilgametę patirtį lyčių lygybės srityje. Kokius pokyčius pastebite visuomenėje ir instituciniame lygmenyje?

Juokaudama galiu pasakyti, kad pagaliau žurnalistai nebeklausia, dėl kokios vaikystėje patirtos traumos šiandien aš dirbu lyčių lygybės srityje. Tačiau kiekviename juoke yra dalis tiesos. Per dvidešimt metų viešojoje erdvėje pasikeitė požiūris į pačią temą – lyčių nelygybė pradėta vertinti kaip sprendimo reikalaujanti problema, imta gilintis į jos šaknis. Tai, kad išėjome iš neigimo stadijos, yra labai didelis žingsnis. Tik įveikę šį barjerą galime plačiai diskutuoti visuomenėje bei ieškoti politinių sprendimų, kurti strategijas.

Lyčių nelygybė nėra savaime suprantamas dalykas ir tai mes matome vien pažiūrėję į diskusijas, kurios vyksta Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Partnerystės įstatymo svarstymo kontekste. Matome labai stiprų opozicijos susitelkimą, o opozicija priešinasi tuomet, kai yra realių pokyčių visuomenėje tikimybė. Lyčių lygybės gynėjams tokia situacija nėra maloni, bet kylantys debatai yra natūralus reiškinys – tik pokalbio metu pradedame girdėti svarius argumentus, kodėl būtina kvestionuoti tradicines lyčių normas.

Šiuo metu turbūt neįmanoma kalbėti apie lyčių lygybę bei apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir nepaminėti Stambulo konvencijos. Neseniai stebėjome didžiulę dezinformacijos apie ją bangą, kuri dar nenuslūgo. Kaip manote, ar ilgalaikėje perspektyvoje tai paveiks pastangas stiprinti smurto lyties pagrindu artimoje aplinkoje prevenciją?

Be abejonės. Vyrų smurtas prieš moteris kyla iš seksistinio įsitikinimo, kad visa, kas susiję su moterimis, yra ne taip svarbu kaip vyrams aktualūs klausimai. Smurtas yra labai paveikus bet kurios marginalizuotos grupės kontrolės įrankis. Tradiciškai būtent vyrams buvo leista kontroliuoti moteris – tai buvo daroma taip ilgai, kad beveik tapo prigimtine jų teise. Jei nėra sistemingai siekiama šių nuostatų keisti, prevencijos stiprinimo procesas sulėtėja.

Mano manymu, bandymas Stambulo konvenciją tapatinti su LGBT+ bendruomenei aktualiais klausimais ir kelti homofobinius sentimentus visuomenėje yra sąmoningai pasirinkta strategija, kuria siekiama sustabdyti ne tik konvencijos ratifikavimą, bet ir lyčių lygybės pažangą. Dabar atvirai pasakyti, kad moterys yra mažiau svarbios nei vyrai, kad jos turėtų užimti žemesnę poziciją ar nelįsti į tradiciškai vyriškas veiklos sritis, būtų nepriimtina. Prisiminkime, kai turėjome vienalytę vyriausybę. Visuomenėje kilo nepasitenkinimas ir vienos lyties dominavimu svarbioje sprendimų priėmimo struktūroje, ir pasisakymais apie vyrišką ministrų kabinetą galinčias papuošti moteris. Todėl ieškoma kitų būdų išlaikyti patriarchalinę sistemą. Priešinimasis konvencijai, kuri nukreipta į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje suvaldymą, jo prevenciją, pagalbą nukentėjusiems asmenims ir paveikių nuobaudų smurtautojams taikymą, iš esmės reiškia siekį išlaikyti sistemą, kuri leidžia vyrams mažiau akivaizdžiu būdu, nors ne mažiau veiksmingai, toliau kontroliuoti moteris.

Yra daug manančių, kad visą įstatyminę bazę jau turime ir daugiau nieko nereikia. Taip nėra. Jei smurtas vyksta namuose, apsaugoti turi būti visi be išimties asmenys, nedarant jokių išlygų jų tapatybės savitumams. Tačiau konvencijoje kalbama ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje. Minimas ir smurtas kituose kontekstuose, pavyzdžiui, karo konfliktų metu, taip pat kalbama apie žalingas tradicines praktikas. Keista, kai šias praktikas oponentai gina kaip tradicines vertybes. Juk nesakome, kad moterų lytinių organų žalojimą turėtume išsaugoti tradicijų labui. Kodėl bijome kritiškai įvertinti ir mūsų visuomenėje įsisenėjusias žalingas praktikas? Jei moteris darbe patiria seksualinį priekabiavimą, nesvarbu, ką sako įstatymai ir darbo kodeksas, greičiausiai ji vis tiek vengs kolegų, galbūt net pakeis darbovietę, ribos savo galimybes, nes kiekvienas žmogus nori būti saugioje aplinkoje.

Stabdydami Stambulo konvencijos ratifikavimą, politikai leidžia ydingoms praktikoms gyvuoti toliau ir palaiko nuostatų modelius, kurie verčia moteris jaustis nesaugiai tiek savo namuose, tiek už jų ribų. Smurtautojai puikiai suvokia, kieno rankose galia. Kieno pusėje yra prezidentas, kai organizuoja apklausas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Turėdami tokias pareigas užimančių moralinį asmenų palaikymą, smurtautojai niekada nepakeis savo elgesio.

Visuomenės nuostatų tyrimai rodo, kad lyčių stereotipai, normalizuojantys smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje arba vedantys prie jo, vis dar labai paplitę. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad pamažu juos keistume?

Reikia daugiau aiškinti apie smurto artimoje aplinkoje prigimtį ir padarinius. Svarbu suprasti, kad kalbame apie prievartinę asmens kontrolę, kuri nebūtinai pasireiškia fiziniu smurtu ir negali būti nutraukta smurto patiriančio asmens pastangomis. Smurtauti ar ne, visuomet sprendžia smurtautojas. Galvodami, kad smurtą patiriantis asmuo gali labai paprastai nutraukti santykius su smurtautoju, neįvertiname aplinkybių kompleksiškumo. Mūsų mąstymas yra kupinas šališkumų. Pastebima, kad į žmogų, turintį aukštesnį socialinį statusą, žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei į tą, kurio pajamos ir autoritetas yra mažesni. Lygiai taip pat esame išmokyti labiau pasitikėti vyrų nei moterų nuomone. Kad būtume atsparūs tokiam šališkumui, turime žinoti, koks elgesys yra smurtinis ir kokių taktikų imasi smurtautojai, siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Mums žinoma smurto statistika yra tik ledkalnio viršūnė. Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, pirmiausia kyla asociacija su fizinėmis atakomis, bet jos dažniausiai pasitelkiamos tada, kai psichologinio spaudimo nebepakanka išsaugoti savo kontrolei. Tokių atvejų, kuomet žmogų reikia vežti į ligoninę, santykinai nėra daug, o viso kito mes tiesiog nematome. Todėl, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje, ekspertai stengiasi įtvirtinti prievartinės kontrolės sąvoką, praplečiančią visuomenės suvokimą apie smurtinį elgesį. Pakeitę nusistovėjusį žodyną, pradedame kitaip vertinti situaciją, suprantame, kad žmogų palaužti galima ne tik pasitelkus fizinį smurtą.

Nemėgstu kalbėti apie sovietinį palikimą, kuriuo tarsi mėginama pateisinti esamą padėtį. Bet šiuo atveju jaučiu poreikį tai pabrėžti – patirtos traumos yra perduodamos iš kartos į kartą ir keičiasi tiek, kiek laiko bei jėgų investuojame į jų kaitą. Svarbu kalbėti apie prievartinę kontrolę, nes aukų kaltinimo sumažės tik tada, kai suprasime, kad pasirinkimas smurtauti ir kitam asmeniui primesti savo valią yra tik smurtautojo rankose.

Minėjote, kad bet kokie su moterimis susiję klausimai yra sumenkinami. Žmogaus teises ginančios organizacijos nuolat susilaukia kritikos, kad visas dėmesys skiriamas moterims, o vyrų problemų nepaisoma. Ar tai, kad nuosekliai kalbame apie vyrų smurtą prieš moteris, reiškia, kad nesirūpiname vyrais?

Grįžčiau prie to, kad netiksli kalba sukelia daug painiavos. Jei kalbėtume apie smurtą prieš asmenį, turėtume konstatuoti faktą, kad vyrai ir berniukai, smurto patiria daugiau. Bet vyrų patiriamas smurtas yra kitokio pobūdžio – jie dažniausiai patiria atsitiktinių vyrų, kurių galbūt daugiau niekada nesutiks, smurtą viešose erdvėse. Vyrams yra pavojingi kiti vyrai. Būtent tokiam smurtui pritaikytas ir Baudžiamasis kodeksas, kuriame nėra išskirtas smurtas prieš romantinį partnerį.

Šios tendencijos yra susijusios su lyčių normomis ir tuo, kokius vyriškumo idealus formuojame. Kai išaukštiname hipervyriškumą ir įsivaizduojame, kad vyrai turi daugiau nesuvaldomos agresijos, kad fizinės jėgos panaudojimas jiems yra natūralus problemos sprendimo būdas, empatija ir emocinis intelektas yra nustumiami į antrą planą. Pasitaiko atvejų, kai moteris smurtauja prieš savo partnerį. Tokių atvejų statistiškai nėra daug ir jie neturėtų būti naudojami kaip dingstis sumenkinti problemos, su kuria susiduria moterys, svarbą.

Smurtas prieš moteris, priešingai nei prieš vyrus, dažniausiai sistemingai vyksta artimoje aplinkoje ir smurtauja asmuo, su kuriuo moteris turėtų jaustis saugi. Ištrūkti iš tokio rato psichologiškai daug sunkiau nei priimti faktą, kad buvai užpultas gatvėje. Jei būsi užpultas gatvėje, artimieji neabejodami stos tavo pusėn ir pripažins, kad esi vertas empatijos bei palaikymo. Smurto artimoje aplinkoje atveju visada yra rizika, kad tau bus pasakyta patylėti, tavo pasakojimu nepatikės, nes smurtautojas, tikėtina, aplinkiniams atrodys kaip labai charizmatiškas, geranoriškas, artimųjų palaikymo nusipelnęs žmogus.

Vyrų patiriamą smurtą taip pat gaubia stigma, bet galiausiai viskas grįžta prie tų pačių lyčių stereotipų. Jei nesilaikytume prietarų, kad vyras nuolat turi būti stiprus, partnerės smurtą patyręs vyras gavėtų lengviau priimti sprendimą kreiptis pagalbos. Matome, kad tie patys stereotipai, kurie vienus vyrus iškelia ant pjedestalo, kitus daro pažeidžiamus. Kuo daugiau lyčių lygybės, tuo geresnis yra vyrų gyvenimas, todėl kova už moterų teises reiškia visuotinės gerovės siekį.

Autorius: Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: