Margas spalis. NEVĖŽIS – dar margesnis!..

Kaip čia geriau pasakyt? Matyt, geriausia bus taip: margas spalis, bet projektas NEVĖŽIS dar margesnis. Nuo penktokų iki dvyliktokų, nuo meile trykštančių eilių iki pasakų, nuo Panevėžio iki Subačiaus Kupiškio rajone… O ukrainiečiai iš „Žemynos“ progimnazijos į projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ įnešė, pavadinkim, publicistinių memuarų žanrą.

Mažąsias kūrėjas „pasakores“ iš Rožyno progimnazijos Klaudiją ir Urtę pastebėjo mokytoja Žydra Norkevičienė, Augustę ir Rugilę, bandančias ir kurti tekstus, ir dainuoti –  Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vita Špokauskienė.

O štai Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Vaitkienė supažindina su dviem aštuntokais iš Ukrainos Daniilu ir Veronika, radusiais priebėgą nuo karo Lietuvoje. Negali abejingai skaityti jų prisiminimų – vaikų akys pastebi daug iškalbingų detalių…

Kiekvieną sezoną laukiame jaunųjų kūrėjų iš Panevėžio 5-osios gimnazijos, kurie dažniausiai pateikia netikėtumų. Šiandien į tribūną dvyliktokę Mariją paskatino užkopti mokytoja Laima Kuodienė, o jaunąjį kūrėją Roką – mokytoja Nijolė Žičkaitė.

Labai norėjosi išspausdinti daugiau kūrybos, tačiau dėl vietos stokos atsidėjome jos ir ateičiai. Juk artėja 2024 metų sezonas!

O jam jau ruošiamės. Pastebėkite – projekto logotipas jau naujas. Šių metų Almanacho sutiktuvių šventėje Metų literatas ir Metų iliustruotojas bus apdovanoti kitokiais, Remigijaus Kriuko sukurtais, „Sidabrinio Nevėžio“ prizais.

Stoja antrasis projekto gyvavimo dešimtmetis. Gyvuokime!

Gustė Kavaliauskaitė (7 kl.)

   „Gustė – klasės siela. Ji jautri, nuoširdi, užjaučianti. Kartais siaučianti mokyklos koridoriais, kartais susikaupusi ruošiasi kontroliniams. Mergaitei patinka šokti, vaidinti bei pasirodyti žmonėms.

Draugai yra vienas iš Gustės didžiausių prioritetų. Su jais mergaitė leidžia savo laisvalaikį. Draugų gyvenimo nuotykiai įkvepia kūrybai. Gustės rašiniai visada stebina netikėtais minčių posūkiais, giliomis įžvalgomis“.

Ėriukas, kol užmigs…

(Akrostichas)

Gėlės jau seniai nužydėjo.

Upės tekėti nustojo.

Saulelė irgi nusileido.

Tik aš vis laukiu,

Ėriukas, kol užmigs…

Kai jis užmigs, aš išeisiu.

Aš išeisiu tolyn…

Vanagai, kur neskraido,

Avinėliai, kur nelaksto,

Laivai, kur neplauko

Ir kur raketos nekyla.

Ar bus ten lengviau?

Užknisantis uodo garsas

Sustos zvimbėjęs pagaliau?

Kad tik liktų ėriukas su manimi.

Ar paguostų mane bent viltimi…

Iki, tik iki, jei tiki…

Tik aš vis laukiu,

Ėriukas,  kol užmigs…

Bumpt

Žinot, mes gyvenam lyg planetos. Visos skirtingos, kitaip besisukančios.

Kartais gyvename ramiai, sukamės, apžiūrinėdami kitas planetas… Kartais sukamės vieni, kartais susiburiam ir sukamės kartu…

Ir kartas nuo karto, visiškai netikėtai į mus atsitrenkia meteoritai. Na, kaip sakiau, visiškai nelaukti, netikėti. Atrodytų toks mažas daiktas… Bumpt! Ir nukala mus nuo orbitos.

Vargais negalais  grįžtame atgal… Tik pradedame suktis…

– Bumpt!

Dar vienas kosmoso pamišėlis pataikė tiesiai kakton… Vėl keliamės, vėl bandome sugrįžti į savo orbitą… Ir vėl…

– Bumpt! Vėl bum bum bum!

– Še tau į ranką, še tau į koją, še tau į pilvą, še, še, še!!!

– Būūūūūmpt!

– Pliumpt!

Ir kartais būna … nebeatsikeliam…

 

Paveikslai…

Paveikslai ant sienos…

Kabėjo ne vienas…

Jie gelbėjo

sielas

nuo aštrių ligos vielų.

Gelbėjo grožiu

be žodžių…

Turėjo jie,

kaip sakoma, savo aurą,

kaip mylinti daktarė Laura.

Bet ne visi

sugebėjo

pabėgti iš ponios

ligos slėnio.

Ir liko jie

lovoj gulėti…

Paveikslai

ant sienos kabėti.

Klaudija Žagunytė (5 kl.)

Laisvalaikiu keliauju, sportuoju, domiuosi įvairia veikla. Tačiau labiausiai aš mėgstu kurti. Rašau pasakas. Jas rašyti pradėjau nuo pirmos klasės“.

Gudrioji lapė

Buvo vasara. Obuoliai viliojo iš tolo. Vieną rytą kiškis Striksis nusprendė prisiskinti obuoliukų. Eidamas netikėtai sutiko savo draugę lapę Kanapę.

  • Ką čia nešiesi? – paklausė lapė.
  • Štai prisiskyniau šviežių raudonų obuolių, – atsakė kiškis.
  • Gal duotum kelis? Iškepčiau pyragą, tave pavaišinčiau, – gražiai melavo Kanapė.
  • Ne-ne-ne! – sušuko Striksis. – Duosiu tau visą maišą.

Apsidžiaugė lapė gavusi visus obuolius. Parsitempė maišą namo. Pažadą pamiršusi, prisėdo prie stalelio ir ėdė sau viena raudonšonius, kol pamatė, kad maišas tuščias.

Kitą rytą, kur buvęs, kur nebuvęs, atšuoliavo Striksis. Pravėrė lapė duris, bet pyrago kvapo visai neužuodžia. ,,Pyrago nė kvapo“, – pagalvojo kiškis ir nusiminė.

  • Nebūsiu tavo draugas, – pasakė supratęs, kad draugė jį apgavo, ir nustriksėjo.

Iš pradžių lapė Kanapė daug negalvojo apie pasakytus Striksio žodžius, tačiau po dienos jai pradėjo kažko trūkti, kažko širdelę suspaudė, tarsi akmenėlis būtų įkritęs. Nuliūdo dabar ir lapė. ,,Prisiskinsiu obuolių ir iškepsiu obuolių pyragą, gal Striksis atleis man, melagei“, – mąstė lapė. Gražiai sugalvojo.

Iškepė patį skaniausią obuolinį skanėstą ir pasikvietė Striksį.

Sėdėdami abu, arbatėlę gerdami, kiekvienas galvojo, kaip svarbu turėti draugą. Neverta dėl obuolio ar gabalėlio pyrago jo prarasti.

Urtė Matickaitė (5 kl.)

„Lankau muzikos mokyklą, mokausi groti gitara. Tačiau turiu dar vieną pomėgį – mėgstu rašyti įvairius kūrinius“.

Knygos

Gyveno kartą ežiukas Mažiukas. Mažesnis už drugelį ir vikšriuką. Mėgo jis skaityti knygas, enciklopedijas, žinynus, žodynus, žurnalus ir laikraščius. Skaitė jis visur ir visada: rytais, vakarais, naktimis, dienomis. Žodžiu, graužė knygas vieną po kitos. Savo namuose knygų daug turėjo, tačiau vieną dieną knygų skaitymui nebeliko. Nuliūdo ežiukas, ką reikės dabar daryti. Numirs iš nieko neveikimo. Nusprendė tas pačias knygas skaityti dar kartą, bet greit pabodo. Numetė viską į šalį, sėdi ir mąsto:

  • Ką man dabar daryti?.. Ką veikti ir kur man padėti tiek daug knygų? Kas jas iš manęs visas paims? O jeigu suplėšys ir sugadins…

Visokios mintys sukosi ežiuko galvoje.

– Padovanosiu knygas savo miško bibliotekai. Bibliotekininkė Voverė jas mylės kaip savo, – nusprendė Mažylis.

Ir išlėkė ežiukas į biblioteką tempdamas krepšius, pilnus knygų. Padavė jas Voverei , o ji jam įteikė bibliotekos kortelę, ežiukas oficialiai tapo bibliotekos lankytoju. Apsidžiaugęs bėgo mažylis rinktis knygų, knygelių, pasakų ir pasakėlių. Grįžęs namo čiupo pirmą pasitaikiusią ir godžiai skaitė. Taip buvo pasiilgęs skaitymo.

Augustė Juzulėnaitė (9 kl.)

„Aš esu paprasta muzikantė, laisvalaikiu domiuosi literatūra, muzika, moto-sportu, lankausi koncertuose,  mokausi. Jau keleta metų domėjausi įvairiais eilėraščiais, jų kūrimo procesu ir prasme, tad kilus norui kurti pradėjau nuo jų. „

Visuomenė

Man skaudu matyti dabartį,

Man skaudu regėti ateitį.

Tiesa mane gąsdina,

Melas vis apakina.

Aš delčioj išeisiu,

Pilnaty  sugrįšiu.

Ji pilna, o aš tuščia

Lyg radijo grojimas nakčia.

Ateitis tuščia, dabartis pilna,

Praeitis svarbi, o delčia toli.

Daug klausau, mažai girdžiu.

Užsimerkiu ir vis tiek  stebiu.

Ar tokia  lemtis – mano ateitis?

Aš mąstyt nenoriu,

Pasiduot bijau.

Rugilė Pilkauskaitė (12 kl.)

 „Galima sakyti, yra globojama net kelių meno mūzų: ji yra muzikantė, labai gražiai dainuoja, stebina dailės kūrybiniais darbais. Mergaitė turi ir literatūrinių gebėjimų: yra puiki skaitovė, renginių vedėja, bando kurti,“ – Vita Špokauskienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Mano pasauliai

Visus savus pasaulius

Sudėjau į tavas rankas.

Žiūrėdama į Saulę,

Maniau, jie patys kelią ras.

 

,,Ieškok”, sakydavai tu man.

Dabar aš ieškau, bet sunku atrast.

Sunku atrast, kai nežinai, ko ieškai.

Žemėlapio šitam dalykui dar nėra nupiešta.

 

Pasaulius tu man grąžinai,

Bet ne visi sugrįžo.

Ir ta mintis ,,jie pasiklydo”

Kankins mane ilgai.

 

Ir neprisimenu, kurie

Iš tų pasaulių dingo.

Neprisimenu, kuriuos daviau,

O kuriuos pasilikau.

 

Todėl dabar sunku juos rasti.

Ir labai baisu visiems laikams prarasti.

Juk jie maniškiai,

Jie iš manęs, jie mano.

,,Prašau, sugrįžkite”,- širdis manoji sako.

 

Kartais

 

Gal kartais mums užtenka tiek, kiek turim.

Nenorėkime per daug.

Kartais sunku išsaugot viską, ką dabar mes turim.

Nenorėkime per daug.

 

Per daug nespėsime ir sužiūrėti.

Nespėsime nei labas pasakyt.

Nespėsime ir atsisveikint.

Nespėsim nei arbatos atsigerti

Arba kartu pavalgyt.

 

Reikia išmokt norėti po truputį.

Galbūt dabar daugiau turėti vietos neužtenka.

Gal kitą kartą vietos bus.

Dabar tiesiog išmokim būti.

O visa kita gausim, kai kita banga atplauks.

„Mokau aštuntokus iš Ukrainos. Jiems labai svarbu pasidalinti savo patirtais išgyvenimais. Lietuviškai kalba mažai, tačiau ukrainiečių, rusų kalba pasakoja daug ir atvirai. Pastebėjau, kad Veronikos, Danill pasakojimai įdomūs. Paprašiau juos užrašyti. Gal jie būtų įdomūs ir kuriantiems jų bendraamžiams,“ – Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė.

Daniil Reinartas (8 kl.)

Širdyje apsigyveno nerimas

  • Karas!- šaukia paskambinusi mama,   kūną sustingdo baimė.
  • Kas dabar bus?“,- svaigsta galva,-

,,Baigėsi mūsų laimė.“

2022 m. vasario 24 d.  Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Ukrainą. Gyvenau Kovelio mieste, esančiame  Voluinės srityje. Mano susidūrimas su karu prasidėjo 7 valandą ryto, kai rengiausi į mokyklą.

Kaip įprastai susiruošiau, norėjau eiti, ir netikėtai suskambo telefonas.  Skambino mama. Ji nervingai šaukė „karas prasidėjo!“. Aš nieko nesuprasdamas jos klausiau ,, koks karas?“. Ji susijaudinusiu balsu  liepė man skubiai žadinti vyresnę seserį. Aš labai išsigandau. Greitai nubėgau į sesers kambarį ir sušukau „karas!“. Mano sesuo pabudo, pašoko iš lovos ir įjungė televizorių.  Diktorius kalbėjo, kad visur bombarduoja. Iš baimės pakirto kojas. Į mokyklą nėjau, sėdėjau prie televizoriaus ir klausiausi, kaip Ukrainos miestuose viskas naikinama. Tik vėlai vakare visas įsitempęs, smarkiai nerimaudamas atsiguliau. Naktį pabudau ir nebegalėjau užmigti, nes be galo jaudinausi.

Iš ryto su sese važiavome į bunkerį. Aš pradėjau smarkiai drebėti, mane ištiko panikos priepuolis. Kai peržengiau bunkerio slenkstį, šiek tiek apsiraminau. Sėdėjom bunkeryje dvi dienas. Antrą naktį  telefone gavau žinutę. Rašė  mano brolis, kuris gyvena Lietuvoje, Panevėžio mieste. Jis pakvietė mus pas save į Panevėžį.  Grįžome iš slėptuvės į namus, susiruošėme ir su mama išvažiavome. Sesuo su vyru pasiliko Ukrainoje. Iki Lenkijos sienos mus nuvežė draugai.  Lėkėme 200 kilometrų per valandą greičiu. Pasienyje stovėjome tris valandas, kol priėjome pasienio punktą. Kai kirtome sieną, užplūdo liūdesys.  Pradėjau galvoti,  kada vėl pamatysiu savo draugus, kada galėsiu su jais eiti pasivaikščioti, sportuoti, maudytis. Širdį slėgė nerimas, nežinojau, kas manęs svetimoje šalyje laukia. Raminau save mintimis, kad išvykdamas iš namų gelbėju savo gyvybę…                         

Veronika Kucheriava (8 kl.)

Karas atskyrė nuo namų

  • Močiute, karas! Bėkime iš čia –

gyvybė juk visų svarbiausia.

–     Jei žūti lemta bus, tokia mano dalia,

paklusiu Viešpačiui Aukščiausiam.

Iki karo aš su mama gyvenau Dniepropetrovsko srityje, Krivoj Rigo mieste, esančiame netoli Dnipro.

2022 m. vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, visi aplink kalbėjo, kad prasidėjo karas. Aš tuo netikėjau, nenorėjau tikėti. Vis galvojau, kad tai netiesa. Tik tada, kai pradėjo bombarduoti miestą, labai išsigandau, supratau, kad gyvybei gresia pavojus. Gelbėdamos savo gyvybę, mes su mama išvažiavome pas močiutę, gyvenančią kaime, esančiame  maždaug už 100 km nuo mūsų miesto. Čia buvo kur kas ramiau nei mieste. Pas močiutę pragyvenome dvi savaites. Per tą laiką čia atskriejo viena raketa. Ji nukrito oro uosto teritorijoje, netoli močiutės namo. Tai mus labai išgąsdino, ir mama nusprendė, kad  reikia mums išvykti į kitą šalį. Lietuvoje gyvena mūsų giminaičiai. Susisiekę su jais, nusprendėme palikti savo gimtinę ir vykti į Lietuvą. Tuo metu mums svarbiausia buvo mūsų saugumas ir išgelbėta gyvybė. Išvažiuodamos iš Ukrainos,  labai norėjome kartu pasiimti ir močiutę, bet ji atsisakė palikti savo namus. Ukrainoje liko ir mūsų augintiniai – šuo ir katė. Liko draugai, giminės, kaimynai, artimieji.                      Pasiėmusios reikalingiausius daiktus, iš Krivoj Rigo miesto kartu su kitais pabėgėliais išvažiavome į Lvivą, iš jo į Lenkiją. Iš Lenkijos atvažiavome į  Lietuvą, į Kauną.  Iš Kauno mus nuvežė į Raseinius ir ten apgyvendino. Raseiniuose pragyvenome pusmetį. Paskui persikėlėme į Panevėžį, nes dideliame mieste mamai didesnės galimybės gauti norimą darbą. Panevėžyje gyvename antrus metus.

Čia, Lietuvoje, mums daug geriau negu kariaujančioje Ukrainoje, nes čia nereikia bijoti dėl savo gyvybės, turime kur gyventi, mama dirba, aš mokausi. Lyg ir viskas čia gerai, esame draugiškai priimtos, mumis rūpinasi, bet vis tiek laukiu tos dienos, kada galėsime grįžti į saugius savo namus, susitikti su artimaisiais…

Marija Vaičikonytė (12 kl.)

„Jautri, kukli, meniška – tokią ją pažinau, kaip mokinę, pradėjusi mokyti 11-oje klasėje. O šiemet nuostabiausi jausmai užplūdo sužinojus, jog Marija rašo… Man atrodo, geriausiai jos kūrybą apibūdina jos pačios žodžiai,“ – rašo Panevėžio 5-sios gimnazijos mokytoja Laima Kuodienė.

„Esu abiturientė, 12-toje klasėje poilsį atradau kūryboje. Pastaruoju metu jaučiuosi laiminga. Manau, būtent todėl savo mintis ir užplūdusią ramybę galėjau paversti eilėmis. Kaip ir kiekvienam gyvenime būna ir nerimo, abejonių ar nesusipratimų, todėl, užuot laikiusi viską savyje, tiesiog ėmiau ir parašiau į telefono užrašų knygelę. Taip atsirado mano eilėraščiai (daugiausiai apie meilę) ir pora dainų, kurias galbūt kažkada išleisiu. Norėčiau kada nors būti menininkė, na, arba dainininkė“.

Niekada nemėgau cigarečių kvapo, o
Tu kvepėjai cigaretėmis
Bet man nerūpėjo
Ir riebaluoti plaukai, neplauti savaitę, tau netrukdė
Bėgam kartu
Bėgam nuo gyvenimo
Tik kad keisti tie gyvenimai
Panašūs nors patirtys visiškai kitokios
Planai apie ateitį
Gal tu svajoji?
Atrodai kaip su violetiniais akiniais
Įsivaizduoji, romantizuoji, tavo paglostymai
Taip nuramina
Ir kelia klausimą
Kiek ilgai
Kiek tu
Kiek aš
Pajėgsim?
Kol kažkas neatsitiks, kol gyvenimas neužgrius tavęs
Arba manęs
Galėčiau pasakyt, kad myliu tave, kad ir dabar, bet tai būtų netiesa
Tau gera kalbėt, man gera klausyt
Vyšnios
Ar tu įstrigai?
Užuodžiu tavo kvapą ant savo rankos
Ir žvilgsnį, kai atrodo vos nepasibučiavom

Meile,

Tavęs nėra, o aš guliu ant tavo lovos
Mintimis sugrįžtu į viską, kas vyko
Vakar ir šiandien
Ir visą šį mėnesį
Viskas susimaišo
Tik milisekundės dalimi
Praskrenda tam tikri momentai
Pojūčiai
Patyrimai
Žodžiai
Frazės
Veiksmai
Viskas maišosi tarpusavyje
Net neišeina susikaupti, kad
Prisiminčiau visą įvykių eigą.
Darausi lietuvių konspektą,
Valgau „mac‘n‘cheese“su paprikom
Žiūriu „ogis ir tarakonai“
Klausausi Monikos Liu
Jaučiuosi rami ir saugi
Šią popietę
Gyvenimas tobulas
Jaučiuosi laiminga
Ir darydama visus šituos dalykus
Kartas nuo karto grįžtu į tave
Ryte stipriai rankomis
Apglėbęs mano krūtinę
Pavadinai mane „meile”

Rudens gėrybės

Ištinusios akys, bijančios šviesos
Kvepalai ir rausvos lūpos
Susipynusios su raudona berete ant galvos
Žavinga išraiška žvilgtelėjau į veidrodį
Išskubėjau
Vakar kepiau, o šiandien
Slidžios rankos nuo pyrago,
Kuriame sutilpo beveik pakelis sviesto
Saldu, saldu – smaližių svajonė
Apsalti iki tol, kol pasidarys kartu burnoje
Taip ir gyvenime:
Nenorėk per daug, nes bus kartu
Pasiilgau tavęs, tavo lūpų skonio
Aš gliukozė tavo smegenims
Ir rankų, suspaudžiančių stipriai, stipriai
Neišeik, nepabėk, kaip upė nenuplauk
Noriu, kad būtum ežeras, į kurį vis galėčiau grįžti, jame ištirpti ir išnykti…
Aš būsiu dar viena banga ežere
Tavo amžina banga

Kelionė į Vilnių

 

Trečiadienis.
Pamokų nemažai.
O aš, kupina energijos,
Judu į Vilnių.
Su „Bananacar“,
Tiksliau su raudona KIA

Vairuotojas – Bronislavas,
13 metų šuniukas, jaučiantis tik prisilietimus ir glostymus,
Nes yra aklas ir kurčias
Mašinoje skamba Vilkickytė,
Pokalbiai apie ruskoje radijo
Ir „50 cent” koncą Kaune .

Kelionė už 7€
Ir septynios eilutės apibūdinančios kelionę.

Rytas

Šį žavingą rytą, pamiršusi nusiplauti veidą ir suvalgiusi naktivakarienės likučius
Kuprinėj turėdama du ryšulius raktų
Stoviu stotelėj ir matau atvažiuojantį 10 autiką
Nors šiandien sušils iki 26 laipsnių

Rytmetinio oro gūsių nemėgsta kojos basankėse ir Marija pradeda čiaudėti
Turiu daug vilties
Kuri tikiuosi bus išpildyta
Kad cigaretes vėl pakeis rožės
Kaip anąkart
Kai vietoj cigarečių pakelio išniro
Viena didelė kvapni ryški rožė
Sakei „Palauk, pamiršau cigarečių nusipirkt”
Ir grįžai su gėle.

Apkabinimas

Rytais net pasidarė nesunku atsikelti
Nes nejausdama tavo apkabinimo
Lengvai pakylu iš lovos
Joks šilumos jausmas nesulaiko
Ir jausmas kai apkabini mane
Pralenkia viską
Ir todėl ryte be jo greitai pabundu

Skaudulys

Tušti žodžiai….per vėlai pasakyti
Taip ilgėjausi tų rankų
O dabar jos mane nenoriai glaudžia
Skaudini, kad vis dar slepiesi
Juk žinai, kad suprasiu
Tai kodėl tyli ir verti mane kankintis?
Ne aš kalta, bet kodėl skaudu man?
Žaidi žaidimus (nekenčiu žaidimų),
Jie kvaili ir egoistiški

„įrodyk savo tiesą”,

„išgąsdink mane”,

„einu parūkyt cigaretę”

Nekenčiu žaidimų, sumurmu sau panosėj
Kvėpuodama grynu oru per balkoną
Vis žaidžiu laimės ratą
Kokį tave išsuksiu?
Ar verksiu, ar džiaugsiuos, ar skaudės?
Ar tu sakysi, kad tai smulkmena…

Rokas Daugėla (12 klasė)

„Aš kuriu eiles apie meilę, tokią truputį liūdnesnę. Man labai patinka skaityti nežinomų autorių poeziją, įdomu, kaip jie perteikia tam tikrus dalykus, o ypač meilę gamtai, kitam žmogui ar net sau. Mane paskatino rašyti draugai. Taip ir prasidėjo mano kūrybos kelias. Rašydamas išlieju savo mintis apie meilę: kaip išgyvenu ją, kas skatina mylėti, idealizuoti mylimą žmogų ir kodėl aš jo niekad neturiu. Mano kūryba yra kaip istorijos vadovėlis, kurį atsivertęs pamatau, kaip aš pasikeičiau. Ji tarsi dienoraštis, geriausias draugas, kuris įprasmina kiekvieną smulkmeną“.

Kodėl

Tas trumpas ir sunkus klausimas – kodėl.

Jis iškilo šitaip netikėtai…

Aš atsakysiu trumpai,trumpai – todėl

Reiks tą padaryti, kaip manai

Kodėl tu man sakai, jog negraži esi?

Aš tave mačiau ir tu tikrai gražiai atrodai.

Gal šiandien tu mane pamilsi?

Ai, palauk – tai tik sapnai…

Ir visa tai nusėda taip lėtai

Ant labai sunkios krūtinės,

Juk praradau tave dėl puikybės.

Bet tas tavo klausimėlis tiek daug privėlė

Ir paliko tiek naktų bemiegių.

Jis prilipo kaip dėlė.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: