Margaspalvio rudens peizažas – ir spalio jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“

Margaspalvio rudens peizažas – ir spalio jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“, kur savo kūryba dalijasi net keturių švietimo įstaigų moksleiviai. Panevėžio „Minties“ gimnazistei Vestai Bajoriūnaitei (mokytoja Emilija Gedraitienė) kvepia paryžietiška kava ir intriga. Tos pačios švietimo įstaigos auklėtinė Urtė Merfeldaitė ieško „išėjimo iš šio beprasmybių labirinto“. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abiturientė Meda Jankauskaitė (mokytoja Jurgita Vaišnienė) nori atmintyje išsaugoti dienas, kuriomis „išauga oro poreikis“. Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos kūrėjai Karolina Gižaitė, Erikas Atstupėnas ir Perla Maminskaitė (mokytoja Regina Grubinskienė) dalijasi ir eilėraščiais, ir apysaka apie jaunų žmonių aktualijas. Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokyklos mokytoja Daiva Laurinavičienė atsiuntė abiturientų Roko Daugėlos ir Simo Urbonavičiaus tekstus, kur „salotiškasis Cezaris“ ir „Chesterfieldo magnatai“ arba net trijų kalbų „geras žodžių kratinys“ viename eilėraštyje!

Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija

Meda Jankauskaitė (12 kl.)

Apie prasmę

Būna dienų. Švaistau laiką diena iš dienos ir gyvenu vien todėl, kad dar giltinė manęs neaplankė. Bet šiaip ir norisi svečių. Gal be ilgo juodo apsiausto, bet labiau priešingų tam. Kas paduotų ranką ir nuvestų ten, kur amžinai šviečia saulė. Ir debesų be gąsdinančių apsiaustų nesimatytų. Bet būna ir tokių dienų. Atrodo, verčiu kalnus ir kopiu per juos. Net nieko neridenu jų viršūnėn. Nei akmens, nei skausmo, bėdų. Gyvenu dėl savęs ir dėl kitų. Stiprus lietus jaučiasi tada gaivus. Lyg dušas po prakaituotų vasaros dienų. Atsikvepiu. Tokiais kartais išauga didesnis oro poreikis. Ne, nedūstu. Tiesiog ateina mintis, kad oras nemokamas, bet toks brangus. Ant rankų pirštų skaičiuoju tokias dienas. Ne todėl, kad jų mažai, bet todėl, kad noriu prisiminti. O mano atmintis kartais šlubuoja. Kaip koją užsigavęs šunytis – neaišku, ar skausmas, ar dėmesio trūkumas priverčia taip elgtis. Galvoje prisiminimai užsiblokuoja sienomis ir pasilieku tamsoje. Išorėje šilta ir gražu, o čia net ir langų nėra. Oi, geri šiais laikais architektai. Kelias dienas papanikavusi, atsidarau viršuje įrengtą stoglangį. Nuo pastato viršaus įšoku į ratą. Sukuosi vis, sukuosi. Diena, naktis. Šviesa, tamsa. Taip bus visada.

Panevėžio „Minties” gimnazija 

Vesta Bajoriūnaitė (9 klasė)

Absurdas

Prieš pradedant. Norint skaityti šią novelę svarbu susipažinti su jos veikėjais. Pagrindiniai veikėjai: Vesta ir Alberas. Alberas, išties geriau žinomas kaip Alberas Kamiu, yra rašytojas, kuris parašė ne vieną romaną plėtodamas absurdo sampratą. Vesta (tik šios novelės veikėja) – literatūros studijas pasirinkusi studentė, kuri domisi filosofija, ieško gyvenimo prasmės, yra perskaičiusi ne vieną Kamiu knygą.

1955 metų priešpietis Paryžiuje. Kamiu pusryčiavo „Les Deux Magots“ kavinėje, staiga jo akis patraukė susivėlusi, tačiau elegantiškai apsirengusi mergina, kuri ėjo kavinės link. Ji užsisakė vieną eklerą ir puodelį kavos su pienu. Kavinė buvo sausakimša, vienintelė neužimta vieta buvo kaip tik šalia Albero.

Vesta užsisakiusi kavos apsidairė, priėjo prie Albero ir paklausė:

– Laba diena, ar ši vieta neužimta?

Alberas kelias sekundes tylėjo ir atsakė:

– Ne. Prašome. Vietos užteks.

Vesta prisėdo ir pradėjo rašyti savo baigiamąjį literatūros darbą. Tuomet Alberui parūpo, apie ką taip intriguojamai ši mergina rašo, kad net jos kava pradeda aušti:

– Sakyk, mieloji, apie ką rašai? Stebina toks tavo susikaupimas.

– Apie egzistencializmą. Noriu sudėlioti mintis, kaip kiekvienas turi suprasti, jog gyvenime žmogiškai, paprastai elgiantis įmanoma rasti gyvenimo prasmę.

Tiems žodžiams nuskambėjus Kamiu iškart sau užsibrėžė tikslą pakeisti šios nepažįstamosios nuomonę apie gyvenimą (net pats nesuvokdamas kodėl). Tad jis paklausė:

– Ar esi susipažinusi su absurdo teorija?

– Taip. Alberas Kamiu yra mano mėgstamiausias rašytojas, tačiau aš jo idėjoms negaliu pritarti. Galvodama apie visumą tam negaliu pritarti. Mane apima liūdesys ir sielvartas, kyla nekokios mintys: kodėl aš darau tai, dėl ko gyvenu? Kodėl Kamiu ir toliau rašo knygas, jei tos prasmės išvis nėra…

Tai, ką atsakė Kamiu, nėra taip svarbu skaitančiajam šį dialogą. Svarbu tai, kaip jo atsakymas paveikė merginą. Po kiek laiko jiedu lyg susitarę pakilo nuo savo kėdžių. Prieš jiems išsiskiriant į skirtingas puses, Alberas be jokio paaiškinimo, lyg tarp kitko jai tarstelėjo:

• Išgerti puodelį kavos ar nusižudyti?

Vesta apstulbusi negalėjo pajudėti iš vietos. Alberas tuo metu, lyg nieko nebūtų pasakęs, ramiai nužingsniavo gatve. Būtent tą akimirką ji suprato, kad visą laiką tai buvo ne tik nepažįstamasis, kuris užsuko atsigerti kavos, o pats Alberas Kamiu (kaip apsižioplino, juk   žinojo, kad jis gyvena tame mieste).

Praėjus kelioms valandoms nakties tyla apgaubė miestą. Deja, Vestos galvoje anaiptol nebuvo ramu: ten tūnojo nesibaigiantis vidinis dialogas, kurio ji niekaip negalėjo nutildyti. Išaušus naujam rytui merginos išvaizda nepakito, bet iš jos poelgių nebebuvo įmanoma jos atpažinti. Vieni manė, kad to priežastis buvo nuolatinis rašymas ir kūrybinis išsekimas, kitiems pasirodė, jog jos rašomam darbui reikia naujų patirčių ir naujos mąstysenos, tad dėl to daugelis pažįstamų net nesuko galvos. Vesta susirūpinusių veidų net nepastebėjo ir gyveno tarsi ne savo gyvenimą (kaip tas vienas veikėjas iš Kamiu knygos ,,Svetimas“ ).

Šitaip praėjo penkeri metai. Jos gyvenimas buvo kupinas laimės, be rūpesčių. Vieną vakarą ėjo „Les Deux Magots“ kavinės link skaitydama laikraštį, kurio pirmajame puslapyje buvo trumpa informacija: ,,Garsus rašytojas Alberas Kamiu mirė būdamas 47 metų“. Būtent tą pačią sekundę universiteto dėstytojas Vestos ieškojo, kad praneštų, jog bus išbraukiama iš studentų sąrašų (ši tuo metu dar nežino apie tai). Mergina taip ir nepabaigė savo diplominio darbo apie absurdo problemą literatūroje. Vestai tai, tos analizės žinios, buvo lyg peilis į širdį. Staiga ji staiga suvokė, kad tie penkeri metai narpliojant absurdo temą sugadino visą likusį gyvenimą. Bandydama sulaikyti ašaras pasiekė kėdę kavinėje, savo kelionės tikslą, ir atsisėdo būtent į tą pačią vietą, kur kažkada ir sutiko Kamiu. Mintyse ji vėl rašė savo diplominį darbą… apie egzistencializmą.

Priėjus padavėjai Vesta tyliai, švelniai tarė:

– Prašyčiau juodos kavos.

Padavėja, norėdama būti pati paslaugiausia pasaulyje, mandagiai pasiteiravo:

– Ar tai būtų viskas?

Vesta, nė nepažiūrėjusi į padavėją, linktelėjo galvą ir prisidegė cigaretę…

Vietoj pabaigos. Kartais tokius nutikimus žmonės vadina liudijimais iš aukščiau, kartais – gyvenimo paradoksais. Vestai tai atrodė kaip likimo ženklas.

Urtė Merfeldaitė (12 kl.)

Ilgesys

Nebenoriu kentėti,

noriu turėti ir mylėti, būti priklausoma tik tau

ir dėl tavęs.

Laikyti prispaudus ir šnabždėti,

ištarti garsiai žodį „myliu“, kurį  nutyliu.

Aš viliuosi, jog prisiminsi jį, kai šalia manęs jau nebebus…

Ir, tikiuosi, leisi padėti surasti tau kelią

ir atsakyti į klausimą.

Leisk pamilti tave iš naujo ir suprasti, ko taip stipriai trokšti.

Papasakok man slapčiausią svajonę ir nusišypsok dar kartą,

kad šnibždėčiau tau savąją.

Prašau, suteik man viltį palydėti tave į rojų,

pabučiuoti dar kartą tave

aistringai,

pajaust alsavimą širdies.

Kodėl?

Nes kalbėti ir tylėti su tavimi taip gera.

Pajutau ramybę būdama kartu, piktnaudžiaudama šaltu melu.

Palikau tave – sau taip sakiau,

gyvenau toliau.

Save aš pamiršau, klaidžiojau

vienatvėje, kuri galbūt primindavo tave.

Skilau kaip taurė karšto vyno.

Maniau, jog ištrūkau ir kad tau trukdžiau,

bet laikas kito,

ir abejonės liko,

ir akys nebesugebėjo rasti išėjimo iš šio beprasmybių labirinto.

Tad noriu pamatyti tave vėl ir vėl,

nepaisyti melo ir aistros,

klausytis tavo žodžių ir mėgautis jais vakarais,

paskęsti saulės šviesoje,

grožėtis ir spindėti tyloje.

Regėti tavo kūno šviesą –  tai pasaka, kurioje aš užmiegu.

Tavo  balsas – melodija, kuri

skamba kaip meilė.

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija

Karolina Gižaitė (9 kl.)

Kvepiu aš smilkalais

Kartais norisi man sudegt:

Įžiebt degtuką

Ir leist ugniai keliauti mano kūnu,

Kol žiūrėsiu į tavo meilės kupinas akis.

Nežinau, ar tau rūpėtų,

Jeigu mano širdis pavirstų pelenais.

Bet galbūt ir pagailėtum

Mano sielos, kvepiančios smilkalais.

Tikiuos, kad ne nusisuksi,

O bandysi užgesint ugnelę,

Kuri staiga įsižiebė many.

Tikiuos, kad užjausi

Ir nepamirši, kaip visom gyslelėm

Tave mylėjau praeity.

Prisiminimas

Leisk man sugrįžti į tą naktį,

Kai susitikom pirmą kartą.

Kai pavasario mėnulis švietė kelią

Vidurnaktį po atviru dangum.

Leisk man sugrįžti į tą naktį,

Kai mėnesienoj pamačiau tavas akis.

Praradom, ko nesugrąžinsi,

Atradom tai, ko niekad nepamiršim.

Leisk man sugrįžti į tą naktį,

Parodyk man, kuo jau seniai tikiu.

Parodyk man, kad tai prisiminimas,

O ne svajonė, kuria aš patikėjau pamažu.

Dviese linksmiau

„Neskaudink mano virpančios širdies“, –

Kadaise tau kartojau.

„Atsiremk ir verk man ant peties“, –

Girdėjau tavo balsą, net kai miegojai.

Ir niekam vienišam gyvent nemiela,

Visi visada po du.

Dvi sielos tampa viena gimininga siela,

Tik kodėl ne aš ir tu?

Maža mergaitė

Stebiu, kaip maža mergaitė

Renka akmenukus pajūryje.

Jos veide švyti meilė,

O gyvenimas atsispindi akyse.

Tu išdrįsai pabelst į jos širdį,

Pravėręs duris „labas“ pasakei.

O ji, maža mergaitė, turėjo viltį,

Kol vieną dieną tu tiesiog išėjai.

Jeigu būčiau negimusi

Mėnulio, saulės, medžių

Būčiau nemačius.

Žemės, duonos, knygų

Būčiau neregėjus.

Dainų, paukščių,

Draugų juoko negirdėjus.

Tačiau svarbiausia –

Tavęs dabar nepasiilgčiau.

Erikas Atstupėnas (10 kl.)

Amžinai

Sukūrėme tam žodį, nors to nėra

Ir niekada nebus

Kas yra amžinai, jei ne svajonė?

Kokia būtų prasmė, jei viskas būtų amžina?

Netektis nesibelstų, kai esame trapiausi

Ir niekas nebebūtų mums brangu

Nes nebijotume prarasti

Pelenai – gryniausia mūsų forma

Mums teks sugrįžti į žvaigždes

Bet tavo mirtis nebus įspūdinga

Todėl nereikia dėl jos nerimauti

Amžinybė tik mirty ir niekur jos daugiau nerasi

Bet tai duoda priežastį mums džiaugtis

Kad esame dabar

Amžinybė tik mirtis ir kitaip nemoku guosti

Bet tai gražu ir pasmerkta

Mes gražūs ir mes pasmerkti

Mano kūrėjas yra ydingas žmogus

Dievas mane pakvietė arbatos

Ant mažo lietaus debesėlio

Jis kalbėjo apie pasaulį

Kaip viską jame sukūrė

Ir pirštais skaičiavo

Kiek kartų bandė iš naujo

Jo paklausiau:

„Kodėl niekada nebandei

Iš naujo su manimi?“

Aš jam daviau laiko atsakyti

Bet jis nutilo, aš išgėriau arbatą

Ir pasakiau:

„Na, jei planuoji, pradėk nuo savęs“

Mano kūrėjas yra ydingas žmogus

Bet jo kūrėjas nėra geresnis už mus

Motociklų sezonas

Neįmanoma būti visiškai beviltiškam

Širdyje visada dega bent maža liepsnelė

Verčianti tave dar laikytis

Ir nežinau, kas sukelia tokį mąstymą

Kažkas apie tirpstantį sniegą

Ir atgimstančią žalumą teikia vilties

Kad galima atgimti ir man

Smagu matyti sausą asfaltą

Įveikusį lietų ir sniegą

Nors ateina dar audrų

Bet gyventi pastoviai nereiškia gyventi

Nežinai, kas džiugina, jei nežinai, kas virkdo

Kiekvieną pavasarį širdis jautresnė

Nei bet kada anksčiau

Tai motociklų sezonas

Gatvės pildosi triukšmu

Upės šiltėja ir norisi nuplauti širdį

Atsikratyti baimių dėl ateities

Kurios trukdo gyventi dabar

Ne viskas baigsis laimingai

Ir ne viskas baigsis

Bet mes sutverti ieškoti būdų

Kaip tai išgyventi

Ateina pavasaris

Ateina geresnės dienos

Perla Maminskaitė (9 kl.)

Sapere aude (Išdrįsk žinoti)

Vieną šaltą rudens dieną, kai saulės spinduliai buvo išblankę ir nebešildė, siaura, ilga gatvele nešinas dideliu popierių pluoštu bėgo žmogus. Bebėgdamas jis vis užmesdavo akį į nešamą rankraštį, kuris šlapo nuo pradėjusio lynoti lietaus. Visi aplinkiniai, kuriuos žmogus aplenkdavo, jį nulydėdavo nepatenkintais, pavydžiais žvilgsniais. Daugelis netgi bandė pakišti bėgikui koją ar pastumti, tačiau žmogus po kurio laiko vėl atsistodavo ir bėgdavo toliau.

Jis skubėjo į didelį žalią pastatą kitame gatvės gale. Čia dirbo patys geriausi literatai, jiems norėjo priklausyti ir jis. Tačiau, nors ir labai stengėsi, greitai ėmė kamuoti baisus nuovargis. Nuo bėgimo skaudėjo kojas, jos buvo nusėtos žaizdomis, kurių vis daugėjo su kiekvienu pastūmimu ir nukritimu. Akis graužė sūrios nusivylimo ašaros, o galvoje virė suirutė.

Žmogus ėmė lėtinti žingsnį, judesiai tapo nerangūs ir padriki. Pamažu sąmonė temo, ir, susipainiojus kojoms, jis krito ant drėgno, gruoblėto grindinio.

Vos ne vos atsisėdęs ėmė ieškoti brangiųjų savo rankraščių. Suradęs puolė įnirtingai skaityti, tačiau nebesuprato užrašytų minčių… Pagautas panikos žmogus išsitraukė iš kišenės rašiklį ir tuščioje lapo vietoje pabandė rašyti – rašyti su tokia pat aistra, kokia jį pagaudavo vos palietus rašiklį ir užuodus popieriaus kvapą, rašyti su tokiu pat genialumu ir išradingumu… Tačiau dabar popieriuje liejo vien kažkokias banalybes ir kvailystes…

Po valandėlės aplink raudantį žmogų prisirinko žmonių, kurie plėšė iš rankų ką tik parašytą banalybę ir rijo akimis, o autorių plekšnojo per petį ir gyrė. Nustebęs ir nudžiugęs žmogus pašoko ant kojų. Vis didėjantis skaitytojų būrys jam į rankas bruko popieriaus lapus, o jis ant jų rašė, rašė… Neoriginalias kvailystes bei sapaliones… Pagautas ekstazės po visą gatvę išsklaidė brangiojo rankraščio lapus, šiuos pagavęs vėjas suslapstė slapčiausiuose gatvės užkaboriuose.

Pakėlę ant rankų savo garbinamą žmogystą skaitytojai nunešė iki žaliojo namo gatvės gale. Ten pristatė kaip originaliausią rašytoją. Tačiau to namo valdytojai, pamatę jo parašytas banalybes, tik nusijuokė ir užtrenkė duris.

Didžioji minia išsiskirstė.

Panikuodamas žmogus prabėgo visus gatvės užkaborius, ieškojo, šaukė ir maldavo, kad atsirastų rankraščio lapai, kad grįžtų talentas…

Tačiau jis niekaip negalėjo susigrąžinti vėjais paleisto savo genijaus.

Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykla

Rokas Daugėla (12 kl.)

Imperija

Buvusios imperijos,

Jų valdovų galios isterijos,

Nuo didžio Aleksandro

Iki salotiškojo Cezario.

Iš jų viena dar gyva,

Kolumbo atvežta.

Dabar ji nenuverčiama,

Apimanti Ameriką ir Japoniją –

juk tai didžioji tabako imperija.

Nesvarbu, ar kupranugaris suvyriškėjęs,

ar Vinstonas pagrindinis Flinstounų rėmėjas.

Be filtro, be skonio –

Tai jie – šilkiniai laisvės deglai,

karaliaus dydžio smilkalai,

sudeginti praeities šaltiniai,

dabar jie tik vienas kitas šimtiniai.

Pasaulio prarūkyti parlamento pinigai,

o gal tai užsilikę Chesterfieldo magnatai,

atsiskaitantys sidabriniais dukatais,

tai ne Marlboro gatvės auksiniais karatais.

Jų vėliava raudona,

Sujungianti šalis kaip mėlyna jūra.

Ten draudžiama rūkyti,

po smėliu nuorūkas užkasti,

visi obuolių galėtų atsikąsti,

o ne rūkalais žemę nuodyti.

Bet tas cigarų malonus prisilietimas,

vėžio pripildytas dūmas.

Nors ir kaip romantiška būtų,

ar valios turėsi mesti tą maniją?

Vis tiek ši imperija pavirsta pelenais,

o žmonės – jos vergais…

Jų griuvėsiai aplinkui mus,

bet ateity jų nebebus.

Tu jau supranti,

kai tau pasako:

„Koks bjaurus kvapas“.

Nesvarbu, kokias perki,

Vis tiek jau žinai:

tu tabako imperijos dalis esi…

Simas Urbonavičius (12 kl.)

Summer is cruel

summer is cruel

scorching hot

sweaty road trips

to a sweaty town

my arms have patterns

polka dots orderly fashion

summer is cruel

my arms have patterns

slam poetry

but it’s that time of the year

where people wanna slam their heads

against a wall

a wall is a writer’s block

it’s cruel just like summer

we breathe and live on

what we write

now it’s your job to unblock

bet kuria kalba prabilčiau

nei viena iš jų nesako

kokia viso šito esmė

peut-être qu’il n’y en a pas

je ne sais quoi

el verano es cruel

tu tambien

čia tai geras žodžių kratinys

galvoj ne ką aiškiau

dangus apniuręs pilkas

galvoj ne ką šviesiau

summer is cruel

but so are you

people speak many languages

except the one I understand

world is ending

my writer’s block too

summer is cruel

it will end too

Kūrybą kviečiame siųsti solveiga.dage@pavb.lt

Tel. +370 610 44367

Nuotraukos – iš dalyvių asmeninių albumų