Marta Petrauskiene: Man Lietuva labai brangi

Mindaugas Jonušas

Pastaraisiais Nepriklausomybės metais buvo labai pagyvėjusi mėgėjiškų klubų veikla. Žmonės reiškę savo solidarumą mitinguose, žadinę Lietuvą dainomis, meninės kūrybos renginiuose, susiėjimuose, vilkėdami tautiniais rūbais, vėl sugrįžti į kasdienybės monotoniją. Jiems reikėjo kūrybinės veiklos, studijų apie nutylėtus istorijos momentus, galimybės pasidalinti prisiminimais apie tremtį, apie pastangas tautiškumui ir tikėjimui saugoti. Tuo metu pagyvenusiųjų žmonių klubas“ Klaipėda“ prilygo dabar populiariam trečiojo amžiaus universitetui. Klubas veikė daugelį metų, čia vyko ir edukaciniai renginiai ir pramogos, ir diskusijos.  Apie meilę Lietuvai kalbamės su aktyviste Marta Petrauskiene.

Kuo skiriasi šventė ir pramoga?

Šventė – tai iškilmė, apeiga ir pramoga. Jos metu atsinaujina dvasia, gražiausiais žiedais sužydi žmonių bendrystė, pasitikriname ar teisingai gyvenome. Jei šventę tenka sutikti vienatvėje – gal būt per gyvenimą buvo padaryta kažkokių klaidų.
Pramoga,  skirta atsipalaiduoti, pailsėti, užmiršti rūpesčius, jaunimui pašėlioti. Tačiau reikėtų prisiminti, jog gyvenimas mėgsta harmoniją. Todėl sielai reikia patirti ir taurų Vėlinių liūdesį ir Gegužinių šėlsmą.

Viešose diskusijose išsakomos nuomonės, kad, laikui bėgant, tolsta istoriniai įvykiai ir jų paminėjimas darosi ne iš širdies išplaukiantis įprastas ritualas. O kaip manote jūs?

Tai, kas padarė didžiulį įspūdį ilgam įstringa į atmintį, paveikia jausmus, patekęs į šventę, kurią mėgai jaunystėje – pasijunti jaunesnis, guvesnis. Daug Velykų ir Kalėdų esu šventusi. Tačiau nepasakyčiau, kad man jau jų užtenka. Kasmet jų laukiu ir kiekvienais metais džiaugiuosi šiomis šventėmis. Tiesa, atsitinka, kad kažkokios šventės būna ilgokai užmirštamos. Tačiau atgaivinta tradicija atneša džiaugsmo. Nenorėčiau, kad pranyktų „Jūros šventė“, „Rugsėjo pirmoji,“ „Gedulo ir vilties diena“. Po ilgokos pertraukos atgaivinta graži šventė  „Žolinė“. Tik keista girdėti, kaip per ją ketino mus linksminti pramogų pasaulis: Televizija siūlė linksmų filmukų vaikams, nuotykinių filmų suaugusiesiems.

Artėja Baltijos kelio trisdešimtmetis. Mūsų kartai tai buvo iki sielos gelmių jaudinantis įvykis. Dabar užaugo karta, gimusi po šio įvykio. Jai reikėtų padėti pajusti, suvokti – kas tai buvo. Kiekvienai kartai reikia, kad krašto istorija pasibelstų į širdies duris, neleistų užmigti sąžinei.

Aš pasitikau Baltijos kelią su ašaromis ir su džiaugsmu. Į šį platų kelią atėjome baimių keliais, slapta liūdėdami dėl ištremtųjų ir kupina džiaugsmo širdimi, kad neužgeso tautos atmintis, kad galime pajusti vienybę. Ašarą spaudė, kad vėjyje plaikstėsi trispalvės.
Nežinojau, kaip nuvykti į Baltijos kelią. Išėjome su drauge ieškoti, kas galėtų pavežti. Mums nusišypsojo sėkmė – priėmė Klaipėdos aktoriai į savo automobilį. Su nuostabia draugija vykome iki Latvijos sienos. Ten apsikabinome su broliais latviais taip nuoširdžiai, kaip turbūt pasitinkama iš karo grįžusiuosius.

Karo istorijos klubai imituoja žymias kautynes, kad labiau būtų suvokta istorijos eilutė. Norėčiau po daugelio praėjusių metų vėl pamatyti automobilių kolonas, žmones su vėliavomis kelkraščiuose, vietą, kur susitiko dvi tautos sesės. Todėl aš manau, kad prasminga nueiti su jaunąja karta į jaudinančių prisiminimų vietas.

Gera būtų, kad nubudimą pajustų tie, kurie net vėliavos nebe sugeba išsikelti prie savo namų per šventes. Žodis moko – pavyzdys patraukia. Šventė, kurioje jaučiama tautos vienybė – geriausia krašto meilės pamoka. Tai, kad praeitą kursą būtina kartoti – pritars kiekvienas pedagogas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: