Martyna Dilytė

Martyna Dilytė

Martyna Dilytė

Lapės Do-re-mi noras tapti dainininke

Seniai, seniai viename Lietuvos Aukštaitijos miške gyveno lapė Do-re-mi kartu su dviem sesutėm, mama ponia Lape ir tėčiu ponu Lapinu. Ponia Lapė – dainavimo mokytoja bei žymiausia dainininkė visame miške. Ją visi gerbė ir mylėjo, todėl ir dukrelė Do-re-mi norėjo būti žinoma ir mylima. Labiausiai ji troško tapti dainininke.

Vieną rytą ponia Lapė sako dukrelei:

– Do-re-mi, laikas keltis, tikiuosi neužmiršai, kad tau šiandien reikia nunešti užpildytą anketą į dainų konkursą?

– Ne, mamute, nepamiršau.

Laputė sėdo valgyti mamos skaniai paruoštų pusryčių. Tai buvo vištos šlaunelės! Pasisotinusi Do-re-mi išbėgo registruotis. Ilgai neužtruko. Susipažino su kitais konkurso dalyviais. Pakalbėjo apie šį bei tą, voveraitės kavinukėje sukrimto saldžių morkos saldainiukų bei išgėrė gilių kavos ir nurūko pas ponią lakštingalą La-do. Išdidžioji lakštingala (ją visi taip vadino, nes ji mėgo vaikščioti aukštai pakėlusi snapą ir puoštis iš ąžuolo lapų pagamintomis skrybėlėmis) laputę Do-re-mi ruošė konkursui. Laputei lakštingalos nuomonė buvo labai svarbi, todėl, kokią dainą rinktis, tarėsi abi.

Lakštingala La-do miške garsėjo kaip labai gera aukštaičių liaudies dainų žinovė ir atlikėja. Kadangi tie metai miške buvo paskelbti Etnografinių regionų metais, tai La-do manė, kad kiekvienas miško gyventojas privalo mokėti savo tarmę, o ypač senovines liaudies dainas. Kai lakštingala kalbėjo apie muziką, tai labai džiaugdavosi, tai labai supykdavo. Jai nepatiko, kad jauni miško gyventojai dažniau dainuoja kažkokias dainas, kurių beveik negalima suprasti, o senas liaudies dainas pamiršta. Ji labai nudžiugo, kad laputė Do-re-mi pasirinko aukštaičių liaudies dainą „ Oi , lunkela , lunkela“.

Oi, lunkela, lunkela

Oi, lunkela žalioji pievela!..

Lakštingala La-do atsakingai ruošė laputę konkursui. Ilgai jos repetavo, dailino dainos posmus. Ypač Do-re-mi nesisekė dainuoti posmo, kuris pasirodė per sunkus:

…

Oi, mas josim, berneliai, Rygužėn .

Slaunas miestas Rygužė .

Dar slaunesnis, berneliai, Varšuva …

Pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena. Prie seno miško ąžuolo įvyko būsimųjų dainininkų atranka. Miško žvėreliai pasipuošę ir pasiruošę konkursui. Vieni dalyviai, kiti sirgaliai. Į vietas susėdo reiklioji komisija su miško pelėda priešaky. Pirmieji pasirodė gegutė Re-mi-fa, vyturys Do-si-do ir genys Sol-fa-si. Jie užtraukė aukštaičių liaudies dainą ,,Leliumoj siuntė mane“.

Kadangi Re-mi-fa siejama su deive Laima, tai iš savo puikybės įsitaisė ant aukščiausios šakos ir užkukavo plonu balseliu:

Leliumoj siuntė mane leliumoj
Gailus šešurėlis leliumoj…

O vyturys, kaip pavasario skelbėjas, jaunatviškumo simbolis, tupėjo ant žemiausios šakos ir čireno tenoru:

Leliumoj žiemos čėsy leliumoj
Basų per tiltų leliumoj…

Genys Sol-fa-si, miško gydytojas, prisiglaudė prie medžio ir sudainavo baritono balsu:

Leliumoj, kad parneštau leliumoj
Lauko ugnies leliumoj…

Atėjo eilė ir vilkui su meška. Šįkart jie ne varžovai buvo. Atsirėmę į ąžuolą bosu užriaumojo:

Žiemos šėko, leliumoj
Vasaros sniego, leliumoj…
Pagaliau savo eilės sulaukė laputė Do-re-mi. Ji ramiai priėjo prie seniausio pasaulyje kelmo, atsisėdo ir saldžiu sopranu užtraukė „Oi lunkela, lunkela“. Kai tik įpusėjo dainos žodžius, pastebėjo, kad pelėdos akyse sužvilgo ašaros. Bet Do-re-mi nesutriko:

… Byr kulipkos kaip bitės ,

Byr kulipkos , berneliai , kaip bitės .

Krenta vaiskas kaip mūrai …

Laputei Do-re-mi komisija vieningai skyrė pirmąją vietą, bet tuo ji nesidžiaugė. Visiems kartojo, kad džiaugsis tada, kai laimės finale pirmąją vietą. Dabar – tai tik atranka. O giliai širdyje ji džiūgavo, kad pirmoji pergalė jau pasiekta.

Ir vėl repeticijos pas ponią La-do. Nauja daina, kurią mokėsi, buvo ne iš lengvųjų, jau atrodė, kad nieko nepavyks. Bet vakare mama Do-re-mi paminėjo, kad jeigu ji toliau atkakliai repetuos, sieks savo tikslo, leis kartu koncertuoti. Žinoma, kad Do-re-mi labai apsidžiaugė. Juk jau nuo mažens apie tai svajojo.

Išaušo galingojo finalo diena. Komisija dar reiklesnė – dalyvius vertino meška iš Žemaitijos, vilkas iš Mažosios Lietuvos, gegutė iš Dzūkijos, genys iš Suvalkijos, o Aukštaitijai atstovavo pūkuotoji voveraitė. Do-re-mi labai jaudinosi, tyliai repetavo. Ji dainavo pati pirma Aukštaičių Velykų liaudies dainą:

Supkit meskit mani jaunų,
Kad užvysčiau aukštų kalnų.
Aukštų kalnų, žalių girių…
Visi žiūrovai buvo pakerėti Do-re-mi pasirodymu. Kartu pritardami dainavo, plojo atsistoję. Kartu dainavo ir vertinimo komisija. Tad jie nusprendė, kad geriausiai pasirodė Do-re-mi.

Laputei net džiaugsmo ašaros pabiro, jos triūsas nenuėjo veltui. Būti pirmai taip smagu! Visi šaukė ,, Pakartot! Pakartot! Pakartot!”. Do-re-mi nusilenkė žiūrovams ir jausmingai vėl užtraukė:

Supkit meskit mani jaunų…

Vėl visi atsistojo, vieni kartu su lapute dainavo, kiti bandė į ritmą ploti.

Teka upė rūdzymuosun,

Duoda mani vargeliuosun…

Apie Do-re-mi pergalę rašė laikraščiai, gyvūnų televizija ir radijas kalbėjo, jos populiariąją ir labai linksmą finalo dainą dainavo:

Kas tį supas-po pyragui,

Kas daboja-po botagui.

Mana brolis šiaudakojis-

Joja kiaulį pasbalnojįs.

Nuo to laiko miške ji tapo įžymia Aukštaičių liaudies dainų dainininke.

Ir aš ten buvau, kartu su Do-re-mi dainuoti bandžiau, dar jos autografą gavau, dėl to laiminga namo sugrįžau.