Martyna Nevieraitė (10 kl.)

Miškais Medeinos kadais mūs protėviai bėgiojo,

Dabar dedu aš koją į Jono teritoriją.

Dar vienas žingsnis – aš Algirdo kemsyne.

Štai miškas Broniaus, Petro ir Malvinos.

Ak, juos žmonės išsidalijo,

Iškirto,

Sudegino,

Sumynė.

Kur šakos vėjyje siūbavo,

kur ūgtelėjo medelis liaunas,

kur saulės neliesti kamienai samanom apaugo,

Įsiveržė žmogus besotis

ir lūžo medžių šakos,

tekėjo sakai gintariniai.

Skausmas ir širdį, ir šerdį sugėlė,

Nes geležis aštri gyvybę perkirto.

 

Pilietinis karas

Vienos mamos

Ir vieno kraujo

Vaikai nužudė vienas kitą.

 

Skaudu nuo priešo rankos mirti,

Bet dar skaudžiau laikyti brolį priešu.

 

Ne vienas prieš vieną jie turėjo eiti,

O abu kartu.

 

Gal tai dėl to,

kad mama kadaise juos sūpavo

ant skirtingų rankų?

 

Kai žmonės nori būti kitokie

Mes sėdim,

Mes stovim,

Mes gulim,

Mes plojam,

Mes rėkiam,

Mes tylim,

Mes esam.

Padėkit!

Nenoriu daryti, ką daro visi,

Bet negaliu nieko nedaryti.

Aš sėdžiu,

Aš stoviu,

Aš guliu,

Aš ploju,

Aš rėkiu,

Aš tyliu,

Aš esu.

Jie rėkia „padėkit!”

“Nenorim daryti, ką daro jinai,

Darysim savaip.”

Aš sėdžiu – jis SėDi,

Aš stoviu – jis sToVi,

Aš guliu – jis GuLi,

Aš rėkiu – jis rĖkiA,

Aš tyliu – jis tYli,

Aš ESU – jis YRA.

Jie tyli, nerėkia „padėkit“,

Bet jiems reikia pagalbos.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: