Mažai kam žinomas skultorius, paaukojęs savo gyvybę

„Rimantas Daugintis nemėgo diletantizmo.  Ko ėmėsi, darė iš pagrindų. Paskutiniu metu daug dirbo galvanoplastikos technika. Turbūt nė vienas mūsų skulptorių čia nėra pasiekęs  tokių rezultatų kaip jis. Didžioji jo meilė buvo maži darbai, jis buvo dekoratyvinių skulptūrų autorius. Mažose formose atsiskleidė visos jo kūrybinės jėgos, jo emocionalumas, nuoširdumas.

Nė vieno mūsų skulptoriaus kūryboje nėra taip aiškiai išreikštas groteskas.  Dauginčio darbai tai akivaizdžiai liudija.  Kartais groteskas peraugdavo į satyrą.  Buvo arti gamtos. Buvo tikras inteligentas, bet inteligencija nebuvo išmokta, o jo įgimtas bruožas.  Jo skulptūrose dažnas paukščio motyvas. Jis skulptoriui buvo laisvės įvaizdis. Labiausiai jį žeidė prievarta. Nemėgo blogio, o ne blogo žmogaus. Buvo humanistas kaip ir kiekvienas doras menininkas. Gal ir nebuvo panašus į filosofą, bet turėjo savo filosofiją, pagrįstą žmogaus vertės jautimu.

Dauginčio skulptūra buvo tvirta, kaip ir jo charakteris. Jo galvosena komponavimo būdas rėmėsi abstrakcija. Tai jo teorinis pagrindas. Bet abstrakcijose nėra paviršutiniškumo.

Buvo geras piešėjas, bet eksponuodavo nedaug. Dažniau lipdydavo iš plastilino, darė daugybę bandymų, puikiai jautė įvairių medžiagų savybes, labiausiai mėgo terakotą, bronzą, galvaniką. Mažai kalė akmenį.  Nemažai sukūrė medalių.

Nemėgo garsiai rėkiančių vidutinybių, nemėgo melo ir neteisybės. Jo asmenį ir kūrybą jungia tai, kad gyvenime nepakentė melo, o kūryboje diletantizmo.  

Paskutinis jo kūrybos laikotarpis liudija, kad jis buvo pasiruošęs šuoliui. Jis buvo pasiekęs tokį lygį, kad galėjo atlikti kiekvieną užduotį. Pergyveno dėl kiekvieno darbo, labai išgyveno, kol pasiekdavo norimą rezultatą.  Sakė, grįžęs dirbs toliau…“

Taip apie skulptorių rašė žymus lietuvių skulptorius Bronius Vyšniauskas.  Literatūra ir menas. 1991 m. birželio 1 d.  2007 m. išleistas albumas. Rimantas Daugintis. 1944-1990 m. Priešlapyje yra didesnis aprašas.

Apie skulptoriaus gyvenimą trumpai

Gimė 1944-05-21  Baublių kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje. Tėvas buvęs siuvėjas, vėliau  rezistentas, partizanas, slapyvardžiu Bagūnas. Motina taip pat rezistentė, partizanų ryšininkė ištremta į Vorkutą 25 m. Rimantui tuomet buvo 4,7 metų, broliui 2, 9 metų. Rimantas augo tetos globoje.

Mokėsi Trušelių pradinėje mokykloje. 1955 m. iš tremties sugrįžo motina, bet neturėjo galimybių pasiimti vaikų.  Tėvas žuvo partizanų kovoje 1949 m. Palangoje Vytauto g. stovi paminklas, jame iškalta ir Vytauto Dauginčio pavardė.

Rimantas mokėsi Slengų septynmetėje mokykloje, kai motina atgavo vaikus mokėsi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje. Domėjosi muzika. Įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, veterinarijos fakultetą, bet po pirmo kurso suprato, kad šie mokslai ne jo prigimčiai. Mokėsi Telšių dailės technikume, bet po konflikto su dėstytojais, metė mokslus, išvyko į Kaukazą. Sugrįžęs į Telšių dailės technikumą, jį baigė 1965 m.,  ruošėsi stoti į Dailės institutą.

Studijavo skulptūrą pas garsius skulptorius. 1967 m. kartu su skulptoriumi Julium Vertuliu kalė akmenį Neringoje. Tikėjosi pastatyt prie Baltijos jūros. Šį užsakymą, kalti kario galvą Kuršių Nerijoje, gavo Palangoje gyvenantis skulptorius Julius Vertulis. Jis paprašė dviejų Dailės Instituto studentų atlikti šį darbą.Taigi du Dailės Instituto studentai vasaros atostogų metu uždarbiavo. Rimantas Daugintis buvo baigęs antrą skulptūros kursą, o Vidas Stanelis buvo baigęs trečią ar ketvirtą kursą.Tai gera praktika studentams kalant akmenį. Vieta buvo skirta pažymėti antrojo pasaulinio karo kovoms. Ansamblį sudarė 2,60m. aukščio akmuo ant kurio buvo iškaltas kario veidas (šį darbą ir atliko studentai) ir granito plokštės su žuvusiųjų pavardėmis. Plokštes kalė kažkas kitas, tikėtina Dailės kombinato meistrai. Ten galėjo būti sovietinė atributika. Galvojama, kad viskas buvo  nugriauta kaip sovietinis palikimas. Jeigu neapsirinku, ta vieta vadinosi Alksnynė ir buvo apie 9 km. nuo kelto į Klaipėdą. Pavartę sovietinį albumą apie Kuršių Neriją tikrai rasite šį ansamblį. Tai yra skulptoriaus Juliaus Vertulio skulptūra. Rimantas Daugintis kūrė draugo Edmundo Stanelio tėvo antkapį.

1968 m. vedė  Daivą Aureliją Juodytę, keramikę.  1968 m. gimė sūnus Marius. 1971 m. baigė Dailės institutą. Diplominis darbas „Miestelėnai“ (vadovas Gediminas Jakubonis). Pirmieji darbai susilaukė palankių vertinimų. 1974 m. tapo Dailininkų sąjungos nariu. Palangos „Pušyno“ poilsio namuose sukūrė pano „Kuršiai“ ir „Saulė“, vėliau šviestuvus. 1976 m. gimė duktė  Ilzė Kotryna.

Tragiškas skulptoriaus likimas

1990 m. pavasarį buvo pakviestas į tarptautinį simpoziumą Vengrijoje. 1990 m. gegužės 10 d. įvyko incidentas SSRS – Vengrijos pasienyje. Jau laisvos valstybės skulptorius, protestuodamas prieš svetimos valstybės pasieniečių neleistiną elgesį, apsipylė  degiu skysčiu ir užsidegęs ir bėgo į Vengriją. Lėktuvu buvo nugabentas į Budapešto karo ligoninę. Mirė ligoninėje nuo žaizdų gegužės 19 d. Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Antkapinis paminklas- 1992 m.   akmens meistro Jono Virbausko iš granito iškalta trijų m. aukščio Rimanto Dauginčio skulptūra „Gulago madona“.

 Liko nebaigti darbai: paminklas Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje,

šv. Kristus Panevėžio švč. Trejybės bažnyčiai. Apie skulptūrą kiek plačiau pasakoja skulptoriaus žmona Daiva Aurelija Daugintienė: „Skulptorius Rimantas Daugintis turėjo užsakymą padaryti Jėzaus Kristaus skulptūrą tačiau jos nebaigė. Jis nulipdė iš gipso natūralaus dydžio skulptūrą (darbo modelį) ir išvyko į Vengriją iš kurios negrįžo. Vadovaudamasis šiuo modeliu skulptorius Mindaugas Aučyna iš vario sukūrė Jėzaus Kristaus skulptūrą kuri ir dabar yra švč.Trejybės bažnyčioje“. Skulptorius R. Daugintis sukūrė paminklą žuvusiems Žemaitijos partizanams „Gulago madona“, skirtas tėvo atminimui, Šv. Jurgį Raseinių melioracijos valdybai.

Tuo po skaudžio skulptoriaus netekties, Nidoje stovyklavę menininkai ant Parnidžio kopos pastatė įspūdingą medinį kryžių su užrašu. Dabar jis baigia sunykti ir nedaug kam žinomas šio garsaus skulptoriaus likimas. Pagerbiant skulptoriaus ir jo tėvų rezistentų atminimą, reikėtų kitoje vietoje pastatyti atminimo ženklą. Taip pagerbtume skulptoriaus ir Lietuvos rezistentų atminimą.

Rimantas Daugintis rašė: „Kiekvienas paukštis gieda apie savo medį. Man nėra brangesnio ir gražesnio krašto už mano tėviškę, už mūsų darbščius ir dorus žmones, tarp kurių gyvenu ir dirbu nuo pat vaikystės“.

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: