Mažai žinomas dailininkas Albertas Veščiūnas

1958 m. vasarą  Pietų Prancūzijoje, Villefranche  sur Mer  Antano ir Liutkų šeima  priglaudė lietuvių dailininką Albertą Veščiūną (1921-1976).Diplomatas Antanas Liutkus, gimęs Leckavoje, Mažeikių rajone, nuo 1937 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje. Albertas Veščiūnas, dar kitaip vadinamas Aba, gimė Pandėlyje, mirė Niujorke. Atvykęs į Provanso žemę, kur švietė dailininkų saulė. Antano ir Janinos Liutkų viloje „Amerika” turėjo savo kampą ir galėjo „kalbinti baltą drobę”(Tomas Sakalauskas) kiek tik norėjo. Albertas Veščiūnas į žydrąją pakrantę atvyko tapyti ir noriai įniko į kūrybą. Dirbo  kaip nevisprotis, lyg koks paklaikęs fanatikas –  iki visiško susinaikinimo (Tomas Sakalauskas).

1959 m.  Albertas Veščiūnas pasakė žodžius: „ Aš pats dažnai pagalvoju, kad savo menininko kelio niekuomet nebūčiau galėjęs nueiti, jeigu man būtų pavykę išsivežti savo tėvus kartu. Kadangi kokie tėvai būtų galėję ramiai žiūrėti į tą pragaro kelią, kurį turėjau nueiti, kol priėjau galutinį apsisprendimą. <…> Jie su baime seka mano kovas, nors aš nuo jų savo tikrą padėtį ir slepiu“. 1959 m. balandžio 21 d. rašė Žibuntui Mikšiui (1923-2013) : “ Kaip galiu spręsti iš Tavo atviruko, Tavo stebuklingieji resursai jau baigėsi ir tenka pradėti galvoti apie grįžimą į New York. Tuo tarpu mano santaupos užsibaigė jau seniai, ir aš gyvenu „į skolą”, padėdamas šeimininkams jų ūkio darbuose. Šiuo metu  šiame pačiame miestelyje , kur gyvenu, vyksta mano  aliejinių darbų paroda, išstatyta 20 darbų <…>Ši vadinama galerija yra pigios rūšies kromelis. Kiek daugiau vilčių dedu į mano darbų parodą Berlyne, kuri įvyks birželio 1-18 d. Kreurzbergo rotušėje <…>”.

Per metus dailininkas Albertas Vešiūnas nutapė 50 aliejinių darbų, neskaitant tiek pat didelio formato piešinių. Paroda Berlyne tilpo per du aukštus. Atidarė parodą Mykolas Žilinskas, kalbėjo „Galerie des 20 Jahrhunderts in Berlin” direktorius Dr. Janasch, kuris dailininką gretino su Van Gogu, Toulouse Lotrecu, Soutin’u ir Kokoschka ( Iš 1959 m. birželio 7 d. laiško Ž. Mikšiui).

Dar kitame laiške, rašyta 1959 m. birželio 17 d. dailininkas rašė: „Čia, Prancūzijoje, ypatingai pietuose, viešpatauja komercinė dvasia. Prancūzai menu nesidomi. Čia, Nicoje, van Dongeno retrospektyvinė darbų paroda, suoruošta miesto savivaldybės puikioje meno galerijoje, praktiškai buvo tuščia <…>1957 m. birželio 27 d. laiške Povilui  Reklaičiui mini, kad tapyti pradėjo labai vėlai. Rimtai pradėjo tapyti tik prieš trejetą metų. Prie štai buvo susikoncentravęs piešimo apiforminime, dirbdamas diena iš dienos tušu ir plunksna, tikėdamas galėsiąs po didesnių sunkumų panaudoti forminius atsiekimus piešinyje savo tapybai. Jo tapyba buvo spontaniška, tik reikėjo daugiau drąsos ir susikoncentravimo. Baigiantis 1959 m. vasarai, laiške Ž. Mikšiui rašė, kad pritrūko drobės ir nežinąs, iš kur jos gauti. Pietų Prancūzijoje toliau likti nebus įmanoma. Dėkojo Žibuntui Mikšiui už pagalbą ir ruošėsi grįžti į Niujorką.Dar prašė draugų atsiųsti 250 dolerių kelionei apmokėti. Planavo savo darbų, atliktų Pietų Pranzūzijoje, parodą. Susuko į rulonus savo darbus. Juos išvyniojus matytųsi nutapytos žmonių figūros, moterų ir vyrų portretai, peizažai. Juose daug vilties ir meilės.

Į Niujorką atplaukė 1959 m. spalio 23 d., gruodžio mėn. pradėjo dirbti vitražus. Matyt, buvo susiradęs darbą išmokėti skolas, kurių susikaupė savo šeimininkams Liutkams. Jis turbūt buvo vienintelis, kuris savo  skolą sugrąžino iki paskutinio cento. Susirado agentą, kuris turėjo pasirūpinti jo darbų eksponavimu parodose ir taip jam atverti duris į meno pasaulį.  Jis galvojo įsikurti JAV kaip menininkas, bet iš to niekas neišėjo: „agentas” nieko nepadarė…1976 m. kovo 15 d. dailininkas Albertas Veščiūnas mirė. Draugai nieko nepadarė, kad išgelbėtų jo darbus, likusius viešbutyje. Po mirties likę buities daiktai viešbutyje –  tapybos  drobės, rutulys jų, parsivežtų 1959 m. iš Pietų Prancūzijos, kur jis metus gyveno ir tapė, buvo nurašyti… išmetimui. Septynias drobes, ištemptas ant porėmių,  63 akvareles dar išgelbėjo  viešbučio sargas. Kūrybos dauguma žuvo Niujorko šiukšlynuose.

Albertui Veščiūnui nebuvo lemta būti tikru menininku. „Tad ar verta buvo gyventi pasaulyje, kuriame negali būti toks, koks esi“ (Tomas Sakalauskas). Nuo 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo architektūrą. Karo metais, naciams uždarius aukštąsias mokyklas, mokslai nutrūko.1944 m. vasarą prasidėjo “pragaro kelias”. Praradimo būsena, kurią patyrė ir ištverė karo meto žmogus, liko atmintyje ir kūryboje emigracijoje. Išvarytas iš artimųjų namų į vienatvę, išėjo į amžiną tremtį per Vokietiją, į JAV.

1944 m. vasarą paliko Lietuvą ir pasitraukė į Vakarus. Pirmasis sustojimas – Vokietija. Štutgarte mokėsi Aukštojoje technikos mokykloje. Tęsė architektūros studijas. Meno akademijoje lankė prof. abstrakcionisto W. Baumeisterio studiją. Antrasis sustojimas – Amerikoje.1949 m. rugsėjo 24 d. atsidūrė Niujorke.Čia nutarė eiti menininko keliu.

Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: