Medis ir žmogus

Dažnai žvelgdami į medžius, mes susimąstome apie jų likimą. Ypač mėgstu žiūrėti į juos visais metų laikais: pavasarį, vasarą,  rudenį, žiemą. Gera  prie jų prisiglausti, pakalbinti, pasiguosti bei apkabinti ir pasisemti stiprybės. Aplankau tris didžiulius ąžuolus savo gimtinėje. Kartą juos sapne pamatau.  Deja, jau palinkusius. Kartais nuo karto  pagalvoju, kai ir mes: du broliai ir aš jau kaip tie gimtinės ąžuolai, linkstame kasmet nuo metų naštos.

Medis – kaip ir žmogus. Auga , bręsta, sensta. Jis tik nemoka kalbėti. Medžius pakalbina pučiantys vėjai, lyjantis lietus, sningantis sniegas, žaibai ir perkūnija. Linguoja medžių šakos ir tarsi pravirksta pats medis: ar aš ištversiu, ar aš dar sužaliuosiu ateinantį pavasarį. Pasiklausykime ir kartais išgirsime jo dejonę. Ypač suspaudžia medžiui širdį, kada paliečia negailestinga žmogaus ranka. Dar galėtų medis sulaukti daug pavasarių, vasarų, rudenių ir iškentėti daug žiemų.  Bet štai ima žmogus ir jį nupjauna. Gal dėl malkų, gal dėl kokio prašmatnesnio baldo, o gal , kad nereikėtų sulaukus rudens grėbti lapų.  O jeigu su žmogumi taip kas susidorotų? Gal kartais taip ir yra.  Liūdna.

Kiek įdomių istorijų galėtų papasakoti medžiai, jeigu jie kalbėtų.  Apsunko širdis,  kada grįžusi iš darbo, gatvėje prie savo namų, nebepamačiau  liepos, kurioje visuomet čiulbėdavo visais metų laikais, o ypač pavasarį, vasarą įvairūs paukšteliai. Jiems žiemą, net ir pavasarį paberdavome į lesyklėlę, kuri stovi palangėje, trupinėlių. Kokių tik paukštelių čia nepasirodydavo, net ir geniai, varnos. Gražu buvo į juos  žiūrėti. Dabar jų atskrenda žymiai mažiau, juk nebėra mūsų visų numylėtos liepos.  Nebėra kur  paukšteliams  pailsėti, pasislėpti nuo pūgos ir lietaus bei žvarbaus vėjo. Nebegirdime paukštelių giesmės ir jų vargonų muzikos. Mūsų gatvės liepa dar nebuvo ilgaamžė. Ji dar savo buvimu galėjo pralenkti ir mus. Labai  suspaudė širdį. Ir dabar dar kyla klausimas,  kodėl buvo iškirstos liepos. Palikta tik viena kita. Medžiai yra miesto puošmena ir sveikatos šaltinis, paukštelių namai namučiai.

Kartais ir mes žmonės pasielgiame vieni su kitais kaip ir su tais medžiais. Reikia pasakyti, kad ir medžiai išgyvena džiaugsmingas akimirkas: pasipuošia žiema sidabriniu baltu rūbu, pavasarį, vasarą – žaliu rūbu, pražysta gražiausiais žiedais. Paukšteliai suka lizdelius, deda kiaušinėlius ir peri vaikučius, juos aplanko darbščiosios darbininkės bitutės ir kiti įvairūs vabzdžiai.

Laukiant rudens, medžiai brandina save, savo vaisius. Numeta Dievo padovanotą rūbą. Ir žiemą praleidžia kančioje, kad pavasarį pasitiktų dar gražesniu rūbu.

Ir mes žmonės išgyvename panašias džiaugsmingas akimirkas kaip ir medis.  Patirdami įvairius sunkumus  tampame širdimi ir siela geresni savo artimui. Gal daugiau  įgyjame  supratingumo, pagarbos ir meilės vienas kitam.

Apkabinkime medį ir aukime kartu su juo.

2021 m. sausio 6 d. Vlada Čirvinskienė, Pasvalys


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: