Medžiotojas Rytas Papšys: „Sėkminga medžioklė – saugi medžioklė“

Šiandieninė medžioklė yra gerokai pasikeitusi nuo pačių pirmųjų šios veiklos dienų. O ir pats medžiotojas turi išmanyti daug sričių: apie bokštelių kalimą, šėryklų žvėrims įrengimą, žvėrių viliojimą, jų apdorojimą, technikos remontą ir dar daug įvairiausių subtilybių. Su šia veikla susidūrusieji galėtų papasakoti tiek istorijų, kad būtų įdomu atskirą knygą parašyti. Šį kartą kalbiname Panevėžio r. MB „Tauras“ medžiotojų būrelio pirmininką Rytą Papšį, medžioti pradėjusį prieš 35-erius metus. Savo, kaip medžiotojo, karjeros metu p. Rytas sukaupė daug įdomių istorijų, kuriomis sutiko pasidalinti.

Koks buvo pirmasis medžioklei Jūsų įsigytas ginklas? Koks yra mėgstamiausias ir kodėl?

Pirmasis mano ginklas buvo 12 kalibro lygiavamzdis vokiškas „Simson“. Dabar turiu 5 ginklus: 1 lygiavamzdį, 3 graižtvinius ir 1 injekcinį. Pats mėgstamiausias, kurį turiu jau 24 metus, yra pritaikytas medžioklei, trumpas, smagus, „visas medyje“ .308 Win kalibro CZ 550. Kolegos dažnai pašiepdavo mane, kad aš tik su buože be vamzdžio vaikštau, bet po medžioklės, skaičiuojant taiklius šūvius, nukabindavo nosis, tada aš ir atsikirsdavau. Pridedu, būdavo, šalia jų šautuvų saviškį ir sakau: „Nusipjaukite štai tiek savo vamzdžius, ir jūs tada pataikysite.“

Kokiam medžioklės būdui teikiate pirmenybę?

Man nėra svarbus medžioklės būdas, ar tai būtų sėlinant, varant ar tykojant. Medžioklėn vykstu tiesiog pasimatyti su bendraminčiais, organizuoju medžiokles taip, kad viskas vyktų kuo sklandžiau, saugiau ir, kas be ko, produktyviau. Pastaraisiais metais po afrikinio kiaulių maro pandemijos ženkliai sumažėjo šernų. Visiškai keičiame medžioklės su varovais taktiką, nes pagrindinis medžiojamas žvėris tampa ne šernas, kaip anksčiau, o taurusis elnias. Medžioklė su varovais tampa, sakyčiau, labiau „ištempta“, nes praktiškai pagrindinė ugnies linija praranda tą prasmę. Tai jau pastebi kiekvienas medžiotojas. Bet tai jau atskira tema.

O kokia Jūsų nuomonė apie komercinę medžioklę Lietuvoje?

Jeigu yra poreikis ir interesas komercinėms medžioklėms, tai kodėl gi ne. Negalime būti užsidarę ir neįsileisti, tarkime, kitų šalių medžiotojų pamedžioti Lietuvos teritorijoje. Juk ir lietuviai medžiotojai vyksta į svečias šalis sumedžioti geidžiamo žvėries. Asmeniškai man to nereikia. Mano nuomone, tokia medžioklė yra labiau šaudymas pramogaujant nei medžioklė. Vienaip tą supranta medžiojantieji, kitaip organizuojantieji. Norint pelningai suorganizuoti komercinę medžioklę, reikia kur kas daugiau lėšų surinkti už suteiktas papildomas paslaugas ir tik iki trečdalio pajamų planuoti surinkti už sumedžiotus žvėris. Ir visa tai atlikti, kad klientai nepastebėtų. Tik tada galima tikėtis, kad visi bus laimingi. Visokių gudrybių imamasi, kitos net juoką iki ašarų sukelia. Ne iš vieno pažįstamo esu girdėjęs, kaip meškas vykdavo medžioti. Kiek šovė, nė vienas nepataikė, ir gėda draugams prisipažinti. O vėliau paaiškėja, kad organizatorius neduodavo prieš medžioklę į taikinį sušauti ir pakišdavo šautuvą su specialiai išderintu optiniu taikikliu. O maistas, nakvynė bei visos kitos išlaidos ir būdavo komercinės medžioklės sėkmės paslaptis. Tad apie komercines medžiokles mano nuomonė dviprasmiška.

Pakalbėkime apie šaudmenis. Turbūt sutiksite, kad šiandien šaudmenų pasiūla didžiulė. Koks buvo Jūsų pirmasis pasirinkimas?

Pasirinkimas, kokiais šoviniais šaudyti, tikrai didelis. Labai svarbu atrasti savo šautuvui tinkamus šovinius. Būtina turėti omenyje, kad kiekvieno šautuvo vamzdis skirtingai paleidžia iššautą kulką. Daug metų šaudžiau su vienais brangiausių šovinių tvirtai įsitikinęs, kad nieko geriau ir negali būti, bet vėliau supratau, kad taip nėra. Kai antrą kartą vienu šūviu nukrito du žvėrys, stovėję 10–15 m vienas nuo kito, pasidarė nejuokinga, ir tai pastebėjau tik po 16 metų medžiodamas iki tol naudotais šoviniais. Papasakojau kolegoms medžiotojams, pradėjau nerimauti, ieškoti kitų šovinių. Artėjo rugpjūčio 15 d., tauriųjų elnių patinų medžioklės sezono pradžia. Aš vis dar ieškojau, kokiais naujais šoviniais šaudyti. Kolegos gimtadienio proga kaip tik prieš medžioklę man padovanojo dvi dėžutes GGG šovinių. Sako, o tu pabandyk, jei tiks tavo vamzdžiui, tikrai nenusivilsi. Jie žinojo mano medžioklės stilių, žinojo, kad esu kantrus medžiotojas, šaunu tik iki 100 m, kur .308 Win 165 gr (10,69 g) Sierra SBT kulka puikiai sudirba. Taip, šie šoviniai mano šautuvui tikrai tiko, įsitikinau, kad žvėrį sustabdo labai efektyviai. Pats turiu galimybę prieš medžioklę sušauti į taikinį vieną du kartus. Esu įsitikinęs, kad medžiojant tai man padeda visiškai pasitikėti savo ginklu, užtikrina taiklų šūvį, todėl šovinių sunaudoju kiek daugiau, nors ir jokių optikos koregavimų niekada ir nereikia atlikti. Tiesiog tai man padeda psichologiškai.

Rytai, į ką, Jūsų manymu, turėtų atkreipti dėmesį pradedantysis medžiotojas, kad tinkamai pasirinktų šaudmenis graižtviniam ginklui?

Pradedantieji medžiotojai, kurių dažnas pirmus metus nenustygsta vietoje, nuolat ko nors ieško, renkasi kalibrus, tikisi rasti patį tinkamiausią variantą, bet dažnai ne iš karto pavyksta. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nemažai mano pažįstamų medžiotojų, kurie yra išbandę daug įvairių kalibrų, vis dėlto jaučia nostalgiją .308 Win. Tad siūlyčiau pradėti būtent nuo šio kalibro, o GGG .308 Win tikrai nenuvils ir leis maksimaliai priprasti prie šūvio šaudant tiek šaudykloje, tiek medžioklėje. Be to, šio medžiojant Lietuvoje šio kalibro universalumas yra maksimalus, jo tikrai pakanka.

Kas, Jūsų manymu, medžiotojams šiandien rūpi labiausiai?

Vienu sakinu įvardyti niekaip nepavyktų. Šiandien turbūt nesuklysiu teigdamas, kad medžiotojų bendruomenę sudaro 18–90 m. amžiaus medžiotojai. Tai skirtingų kartų medžiotojai, kurie iš esmės ir negali vienodai mąstyti, o skirstyti į kokias nors atskiras grupes nedrįsčiau, nes medžioklėje visi lygūs. Kalbant apie elgesį medžioklėse ar atvykstančiųjų pamedžioti lūkesčius, galėčiau pasakyti, kad vieniems tai yra atitrūkimas nuo kasdienių rūpesčių ir turiningo laiko praleidimas. Pradedantieji medžiotojai dažnai atvyksta kupini azarto ir idėjų, nori kuo aktyviau ir daugiau gyvūnų sumedžioti. Dar kiti pamėgę žvėrieną kaip maistą ir jiems aktualu namuose visada turėti žvėrienos atsargų, tad visada stengiasi grįžti namo su laimikiu. Dar kitus būtų galima pavadinti medžiotojais, kuriems rūpi jų medžioklės plotai, jie vyksta medžioti siekdami gerinti medžiojamų gyvūnų populiacijų būklę, atrinkti atrankinius gyvūnus, stebėti jų gausumą ir ieškoti optimalių sprendimų, tenkinančių žemių savininkus žemdirbius.

Kokią medžioklę laikote sėkminga?

Kaip medžioklę organizuojantis vadovas visada jaučiu jaudulį ir atsakomybę. Man sėkmė pirmiausia asocijuojasi su saugia medžiokle. Labai džiugina gera medžiotojų nuotaika ir pagarba vienas kitam. O jei dar ir laimikių būna… Kur kas laimingesnis būnu ne tuomet, kai pats asmeniškai ką nors sumedžioju, bet kai kolektyve būna kuo daugiau savo lūkesčius patenkinusių medžiotojų. Tuomet medžioklė man yra labai sėkminga.

Per daugybę medžioklės metų turbūt yra visko nutikę. Gal galite papasakoti įdomiausią Jums nutikusį nuotykį?

Vieną rugpjūčio popietę organizavome palaukiminę medžioklę. Kilnojamasis bokštelis, į kurį ruošiausi sėsti vakare, stovėjo vidury lauko šalia melioracijos griovio. Nusprendžiau palikti automobilį miške, kiek apeiti laukais, pažiūrėti, kur veda žvėrių takai. Po truputį, po truputį ir atsidūriau prie savo kilnojamojo bokštelio. Šiek tiek jį pataisęs perlipau griovį ir pradėjau eiti automobilio link pasiimti kuprinės su fotoaparatu, šilčiau apsirengti ir vėl grįžti į bokštelį. Su savimi turėjau tik savo smagųjį .308 Win kalibro šautuvą. Nuo bokštelio nutolęs apie 50 m, sustojau visiškai atviroje vietoje ir pamačiau, kad maždaug už 300 m iš miško išlenda 3 elniai patinai. Pirmiausia pradėjau mąstyti, kaip neišbaidant gyvūnų nueiti likusius 250 m iki automobilio pasiimti fotoaparatą, nes jaučiau, kad jie ateis būtent pas mane. Tada nufotografuočiau ir parodyčiau savo kolegoms medžiotojams, kokie gražuoliai čia ateina. Visai pamiršau, kad esu medžiotojas. Užvaldė mintis, kaip galėčiau juos nufotografuoti. Įvertinęs situaciją supratau, kad nepastebėtam nueiti ir grįžti atgal nepavyks, todėl nusprendžiau tiesiog stovėti ir mėgautis vaizdais. Tie elniai netrukus ir atėjo iki manęs. Likus kokiems 80 m pradėjo domėtis, kas čia per stulpas stovi, bet smalsaudami priėjo dar arčiau, liko apie 60 m. Visi trys be galo gražiais ragais, jų šakos ilgos, galvoju, gaila, kad neturiu kuo nufotografuoti. Papasakosiu medžiotojams, vėl sakys, kad aš ne medžioti važiuoju, bet fotografuoti. Stoviu, visokios mintys galvoje sukasi, bet kad galiu sumedžioti trofėjinį auksinį elnią, vis dar į galvą nešauna. Kiek vėliau pagalvojau, kad keistas esu. Gal 10 min. jie demonstravosi prieš mane, žiūriu, du barsukai atkliuksi mūsų link. Atbėgo tarp manęs ir elnių ir pradėjo pjautis. Mane nuo barsukų skyrė kokie 30 m, elniai irgi priėjo pasižiūrėti. Tad stovėjom ir žiūrėjom vieni į kitus. Na ne, pagalvojau, Dievas man atsiuntė „karvelį“ ir dabar juokiasi visa tai matydamas. Pagalvojau, kad daugiau tokios progos galiu ir neturėti, todėl vis dėlto reikia medžioti, o ne stovėti užburtam tokių vaizdų. Juo labiau kad nuostolio populiacijai nepadarysiu, sumedžiojęs vieną iš trijų idealaus grožio brandžių patinų.

GGG .308 Win kulką paleidau iš 70 m. Po to dar vieną. Kokius 50 m pabandęs bėgti, atsigulė. Mąsčiau, kodėl taip viskas nesudėtingai įvyko ir kodėl taip ilgai dvejojau. Gal ir gerai pasielgiau vien dėl kolegų, nes mano pasakojimai ir nuotraukos juos būtų įsiutinę.

Ir paskutinė Jūsų mintis baigiant šį pokalbį. Apie ką Jums yra medžioklė?

Dievas sukūrė žemę, medžius, gyvūnus, o tuomet žmogų, kad žemėje tvarką palaikytų. Apie tai ir yra medžioklė.

Straipsnio autorė Dalia Stankevičienė