Metalo kalba

Metalo kalba? Nesate tokios girdėję? Jokiuose žinynuose ji irgi nebus užfiksuota. Tai procesas, kai metalas prabyla – virsta jau seniai mintyse regimu daiktu. „Tai ne vien kūryba, bet ir techninės subtilybės“, – kalba profesijos mokytojas Aleksandras TUMALOVIČIUS  ir priduria, -„visada akcentuojantis mokiniams, jog suvirinimui yra svarbiausios šios taisyklės: siūlės turi būti nematomos; būtina patikimai sujungti metalą ir kūrybiškai tai užmaskuoti“.

Zarasų žemės ūkio mokykla – vienintelė Aleksandro darbo vieta – nuo atvykimo į Zarasus 1979 metais. Tiesa, pareigos, darbo pobūdis keitėsi ne kartą. Tačiau dabar dirbantis tai, kas tikrai arčiausiai širdies, tai, kas labiausiai patinka.

– Kadangi mokykla turi Suvirinimo elektra laboratoriją, kurioje visa reikalinga šiuolaikinė suvirinimo įranga, visada skatinu mokinius įgyti bent jau būtiniausius praktinius įgūdžius. Visiems durys atviros. Visus kviečiu pasimokyti ir visus norinčius priimu. Ypatingai aktualu vaikinams – juk savo automobiliui gali reikiamą detalę suvirinti. Tai ir praktinė, ir materiali nauda sau, – kalba mokytojas, – ir apgailestauja, jog ne visiems norisi tas paslaptis sužinoti. „Kiekvienas amatas – tai papildoma galimybė lengviau įsitvirtinti nuolat konkuruojančiame pasaulyje, didesnė tikimybė papildomai užsidirbti. Pagaliau, juk nebūtina tuo verstis, bet puikus šansas – mokėti pasigaminti pačiam ir būti nepriklausomam.

Šašlykinės, pakabos – tai technologijų egzaminui pagaminti mokinių darbai. Jie  ruošiasi atsakingai, todėl būna įvertinti gerai. Ne kartą Aleksandro ir jo mokinių darbai puikavosi įvairiose parodose. Beje, šiais darbais nuolat puošiama mokykla: štai didieji stručiai, akylai stebintys kiekvieną, pasukantį Zarasų žemės ūkio mokyklos link, – tai buvusio mokyklos mokinio Juliaus MALAKAUSKO ir Aleksandro darbas. Patarimai juk dažnai reikalingi. Buvusiam mokiniui negailima komplimentų, o kartu ir pasidžiaugiama, jog su metalu noriai ir lengvai susidraugavo ir Renatas VIETRINIS, ir Gintaras GARŠANOVAS.

– Iš tiesų tokios grožybės – tai senų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui. Štai stručio „gimimui“ buvo naudojamos šiaudų šakių krautuvo detalės, akys pagamintos iš senų guolių, kūnas – iš nebereikalingų mokyklai turėklų. Atrodytų, keista, bet … įkvėpus gyvybę – dideli metaliniai paukščiai, kurių kūnai vasarą pražysta ryškiomis gėlėmis, o žiemą pasidabina žaliuojančiomis pušų šakų kompozicijomis, ypatingai pagyvina mokyklos teritoriją: čia sustoja nusifotografuoti ne tik zarasiškiai, bet ir atvykę. Šalia margaspalvėmis gėlėmis pasipuošęs šimtakojis, raudonšonis boružiukas, didžiulis metalinis voras. Jie visi „gimę“ iš nebenaudojamų daiktų: senos armatūros, metalo laužo juostų… „Vien fantazijos čia neužtenka – reikia kartais pasukti galvą, kad prikalbintum metalą paklusti“- sako Aleksandras, – nes kartais jis turi savo „kaprizų“. Viskas turi būti padaryta nepriekaištingai: nelikti jungimo siūlių, detalės turi atitikti reikiamą formą. Bet svarbiausia, viskas turi būti tvirta, ilgaamžiška. Ir lyg paslaptį pasako, kad pats pirmasis jo darbas – sūpynės – iki šiol dar supa Zarasų vaikus…

„Dirbti su mokiniais – tikras malonumas – teigia Aleksandras, – tačiau dirbti su tinginiais – sunku… Nors dabar yra daug daugiau galimybių, kokybiškos įrangos, palengvinančios darbą, tačiau jaunuolius sunkiau sudominti: visiems norisi labai greito rezultato, o tokiems darbams reikia kantrybės, kruopštumo.

Aleksandras labai džiaugiasi, kad bendruomenė skatinama dalyvauti seminaruose, sudaromos galimybės kasmet aplankyti tarptautinę statybų parodą RESTA,  – tai didžiausia Baltijos šalyse ir yra skirta visiems, kuriems aktualūs renovacijos, remonto ir statybų darbai. Čia demonstruojamos statybų rinkos naujausios medžiagos, įranga. Patirties, žinių semiamasi lankant ir įvairius seminarus. Visos gautos žinios panaudojamos praktiškai. Tai skatina tobulėti, ieškoti naujų raiškos būdų. Kasmet lankomos ir rajone įsikūrusios kaimo turizmo sodybos.

Sakoma, kuo daugiau kalbų mokėsi, tuo daugiau galimybių turėsi. Baltu pavydu galima pavydėti Žmogui, kuris geba prakalbinti metalą, kurio kalba nereikalingam geležies gabalui įkvepia  dar vieną gyvenimą. Aš nemoku tos kalbos, bet šventai tikiu, kad išmokti jos abėcėlę reikia gerokai paplušėti ir paprakaituoti, todėl darau išvadą, kad metalo kalba moka tik tie, kurie apdovanoti ypatinga ištverme ir darbštumu.

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotrauka iš Zarasų žemės ūkio mokyklos archyvo