Miesto tvarkymo subtilybės XX a. 4–5 dešimtmečių sandūroje

Tyrinėtojai teigia, jog centralizuotai vandentiekis ir nuotekų šalinimo įrenginiai Panevėžio mieste pradėti įrenginėti tik XX a. 4 dešimtmečio viduryje. Darbai judėjo gana lėtai ir tik retas net turtingesnis miestietis savo bute turėjo patogumus.

1941 m. balandžio 16 d. Panevėžio m. valdžia nagrinėjo miesto tvarkos, švaros ir sanitarijos klausimus. Aptarta, kaip turi būti tvarkomos gatvės, aikštės ir šaligatviai, valomi kiemai ir namų stogai, prižiūrimi šuliniai, kaip turi būti palaikoma laiptų bei viešo naudojimo įrenginių švara, taip pat gatvėse, viešuosiuose soduose, kiemuose. Neliko nepastebėti ir miestui ypač aktualūs sanitarijos ir asenizacijos (nuotekų išvežimas, kai nėra kanalizacijos) klausimai: kaip laikyti naminius gyvulius, prižiūrėti šunis, kovoti su ligas platinančiomis žiurkėmis, taip pat kaip rūpintis išviečių duobių valymu, šiukšlių dėžių, atmatų duobių nešvarumų išvežimu, įvairių užterštų vietų dezinfekcija, kaip naudoti asenizacijos transportą.

Nekilnojamojo turto savininkai privalėjo rūpintis, kad jų kiemai būtų švarūs ir tvarkingi. Nurodyta, kad kiekviename kieme turi būti įrengtos sandarios dėžės „sąšlavoms ir atmatoms“ laikyti, kurios turėjo būti valomos ne rečiau kaip kartą per mėnesį, o ten, kur gaminami maisto produktai, – 3 kartus per mėnesį.

Kiemuose, kur namai nebuvo prijungti prie kanalizacijos tinklo, pamazgas ir kitus nešvarius skysčius nurodyta pilti į tam reikalui įrengtas duobes. Nešvarų vandenį ir srutas uždrausta „nuleisti šaligatviais,  gatvėmis ir srovėtakiais į upes, pakalnes ar kaimynų kiemus“. Sąšlavomis, tvartų mėšlu ir ūkiškomis atmatomis sklypų šeimininkai galėjo tręšti savo sklypus, bet turėjo viską aparti ar užkasti ne vėliau kaip per 18 val. nuo išvežimo iš tvarto. Tai daryti buvo galima tik valdžios nurodytose miesto teritorijose.

Sniegas nuo namų stogų, išsikišusių į gatves ar aikštes, turėjo būti nuverčiamas ir tuojau pat šalinamas. Sniegą verčiant į gatvės pusę, būtina užtverti šaligatvius. Valymo darbus reikėjo atlikti tada, kai gatvėje yra mažiausias judėjimas. Pavasarį, per atodrėkį, tankiai apstatytų sklypų kiemuose sniegas ir iškirstas ledas turi būti pašalinamas per 7 dienas.

Gyvenamųjų namų savininkai, miesto valdžios nurodymu, kiekviename kieme, kur nebuvo įrengta kanalizacija, turėjo pastatyti lauko išvietę (nuo kitų pastatų atskirtas lauko tualetas). Jos turėjo būti visada švarios. Išviečių duobių nešvarumus leista išvežti tik šiam reikalui įrengtais bosais. Asenizacijos bosai turėjo būti aklinai uždaryti, su guminiais tarpikliais. Bosai ir jų įrankiai iš lauko pusės turėjo būti nudažyti aliejiniais dažais, o vidus tepamas derva. Vežti sandariais metaliniais autoasenizacijos bosais leista dieną ir naktį, o vežti atvirais bosais leista tik nuo 24 val. iki 5 val. ryto. Nešvarumus galima buvo vežti tik valdžios nurodytomis gatvėmis ir į nurodytas vietas. Stoviniuoti su bosais miesto gatvėse drausta.

Visi nešvarumai iš gatvių, aikščių, išviečių, pamazgų duobių, šiukšlių dėžių ir t. t. turėjo būti išvežami tik į tam tikras miesto Vykdomojo komiteto nurodytas vietas Tilvyčio, Ramygalos, Katkų gatvėse bei Venslaviškio kelyje. Taip pat nurodytos tų sklypų savininkų pavardės. Dar papildyta, kad šios nešvarumams pilti skirtos vietos yra paženklintos tam tikromis iškabomis.

Daug dėmesio skirta ir geriamojo vandens šulinių priežiūrai. Šuliniai turėjo būti tvarkingi ir švarūs, įrengti ne arčiau kaip per 10 metrų nuo išviečių ar paplavų duobių. Betoniniai šuliniai ir paplavų duobės galėjo būti įrengtos ir arčiau. Dirvos paviršius aplink šulinį turėjo būti grįstas akmenimis ir pakeltas taip, kad purvas, vanduo ir nešvarumai netekėtų į šulinį. Šulinio rentinys turėjo būti betoninis ir ne žemesnis kaip vieno metro aukščio nuo žemės paviršiaus. Šulinys turėjo būti uždengiamas. Kibirai turėjo būti pritvirtinti prie svirčių ir grandinių, kad jų nebūtų galima nuimti. Savo atsineštais kibirais semti iš tokių šulinių vandenį drausta. Iš pritvirtintų kibirų gerti vandenį taip pat drausta. Prie šulinių neleista skalbti, girdyti gyvulių, praustis, teršti šulinio aplinką. Norint išsikasti naują šulinį, reikėjo gauti miesto valdžios ir Valstybinės sanitarijos inspekcijos leidimą.

Buvo aptartas ir gyvulių laikymo mieste klausimas. Drausta leisti palaidus gyvulius į gatves, aikšteles ar kitus viešo naudojimo plotus. Klajojantys gyvuliai buvo sulaikomi ir suvaromi į specialią gyvulių laikymui įrengtą vietą. Kiaules, karves, ožkas galima buvo laikyti tik nurodytuose miesto rajonuose. Arklius galima laikyti tik gerai įrengtose arklidėse. Jose turėjo būti įrengta gerai uždengta cementinė duobė nešvarumams. Mėšlas iš arklidžių turėjo būti valomas kasdien.

Gyvenamųjų namų, įmonių ir įstaigų valdytojai ir šeimininkai privalėjo rūpintis žiurkių naikinimu.

Benamiais šunimis laikyti  visi iš namų išėję šunys be antsnukių ir antkaklių (dirželių) su miesto valdžios duotais numeriais. Antsnukiai turi būti tokie, kad šunys negalėtų žmogui įkąsti. Palaidus šunis drausta vestis į viešuosius sodus ir daržus bei tas vietas, kur įrengti skverai, „gazonai, klombos, ir kiti miesto pagražinimai“.

Numatyta, kad asmenys, nesilaikantys šio nutarimo nuostatų, bus baudžiami administracine tvarka, perspėjimu, pinigine bauda iki 100 rublių, priverstiniu darbu iki 30 dienų arba traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Emilija Juškienė