Miglė Bukauskaitė (10 kl.)

„… kiekvieną dieną patiriu daug įvairių emocijų, būnu apsupta daugybės žmonių, todėl mintyse prikaupiu galybę įspūdžių. Visas tas susipynusias ir susivėlusias mintis reikia iššukuoti. Jau kelerius metus pavyksta, tad jos sugula į rankraštį, virsdamos, mano manymu, visai elegantiškais kūriniais. Man kūryba – lyg cukraus gabalėlis puodelyje karčios arbatos, vadinamos kasdienybe“.

Ties pasaulio viduriu

Kai išgirsi ūkaujant banginį, pasisukusį 13^o kampu nuo pusiaujo, užtrenk duris, kad suskambėtų net tetos servizas, paslėptas indaujos kampe. Nuvyk pas apelsinais kvepiančią senutę ir įteik jai Antrojo pasaulinio karo aukų tylą. Po ramios valandėlės išeidamas, palinkėk gero ūpo, nors senutė jau seniai kada karstėsi po kaimyno kriaušę, bjauriai išbertomis šakomis nuo žmonių paikumo pasisavinti josios vaisius. Tik nedrįsk plėšytis, sutikęs tą apkiautėlį iš trečiosios laiptinės, – gal jis ir taip nemažai bartas dar vaikystėje, o vienintelė bėda, kad nemoka įsisavinti žodinės informacijos. Ir kai grįždamas namo įsiklausysi į švelnų pavasario vėjo plazdenimą, o dangus atrodys rausvas lyg avietėlė, įsivaizduok banginį ūkaujant ir pasisuk 13^o kampu į pusiaują. Tada pasijusi esąs ties pasaulio viduriu.

Pamesta

Šiandien man labai gaila, nes tik dabar supratau, kad pamečiau ją vakar. Tikrai nepamenu kur. Ji lengvesnė už mylimojo prisilietimą, gal kiek panaši į mamos švelnias rankas, todėl nepastebėjau, kaip išslydo. Tačiau užtikrinu, kad leidosi grakščiai – lyg sulos lašelis beržo kamienu, tyliau už drugelio sparnelių plastelėjimą. Nors ji pati moka būti žiauri. Svajojant šauna į galvą ir vikriai nudiegia kiekvieną receptorių, nužudo žvilgsniu kiekvieną abejonę. Ir tik tada pasiekia tikslą. Todėl šiandien, kaip ir tąsyk, mano galva skendi migloje, nes pamečiau ją. Pamečiau mintį.

Paklydėliai žemėje

Atviromis akimis į pasaulį žvelgianti mergaitė.

Paklydęs, išsigandusiomis akimis, žiopsantis katinas.

Lengvas, mamos rankomis adytas paltas.

Pieva dvelkiantis, nepraustas kailiukas.

Tylus murmesys ir beprotiška baimė suklysti.

Sielą raminantis murkimas ir nerimas prarasti.

Skubantys žingsniai – šokis – skubantys žingsniai.

Koją už kojos velkantis, šlubuojantis katinas.

Nieko nebegirdinti mergytė ir jai paklūstantis likimas.

Savarankiškai tipena – sukliūva – tipena šalia.

Troškimas klausyti ir išgirsti.