Miglė Bukauskaitė (11 kl.)

„Štai vėl aš, tik šįkart man patinka skęsti šūsnyse lapų, nes  juose įspaustos raidės gali papasakoti lygiai tiek, kiek ir randai. Vieni paslėpti nuo aštrių žvilgsnių, kiti skirti įrodyti, jog kovoju, kad būčiau…“

Versti

Mums stinga drąsos prisipažinti sau.

Tikriausiai dėl to bijau veidrodžių.

Mums stinga drąsos nebijoti kitų.

Tikriausiai dėl to mėgstu stebėti siluetus, kurie viską išverčia.

Bet mums pakanka drąsos pasirodyti.

Tąsyk manom, kad likusieji privalo išgirsti.

Ir galų gale mes vis tiek palūžtame žiūrėdami į savo siluetą veidrodžio šukėse.

Gal ir gerai, kad taip nutinka. Juk jau ir taip aišku, kad galime išsiversti be jų.

Tik kartais per ilgai užtrunka prisiversti įrodyti.

Mįslė: ar Tujos

Kai kas rytą pabundi lyg būtų Kalėdos, žinok – tai Tujos.

Kai šypsaisi, kad ir vėl lyja, o likot tik judu, prisimink – tai Tujos.

Kai prisiglaudęs prapuoli judviejų svajonėse – tik Tujos.

Kai supranti, kaip sunku paleisti tą bendrą oro gurkšnį – Tujos.

Mįslę įmint nesunku. Tujos. Tu jos, apie kurią galvoji, pasimetęs tarp raidžių, kvepiančių tujomis.

Atsikratyti vilties

Kenčia tik tie, kurie tikisi, nors girdi, kaip skamba skausmas-

lyg klausytumeis stingstančio kraujo.

Skęsta tik tie, kuriems baugu atsisukti į spindinčią laimę,

nors apgaulingi jos durklai ir stebina.

Parkrinta tik tie, kurie kliūva už pergalių.

Tikriausiai jos buvo stipresnės nei šeimininkas.

Nuo dėmės

Stebėti jonvabalius nulytais akiniais.

Pusryčiams suvalgyti ledų vaflį.

Šypsotis raudonai padažytomis lūpomis po morkų spalvos skėčiu.

Didžiuotis uodų sugeltomis kojomis.

Skaityti be pertraukų bemirkstant vonioje.

Naktį palikti atvirą langą, kad prilytų vidun ant palangės, ir nenuvalyti ten paliktų akinių.

Juk jonvabaliai neįtikėtini, jei stebi juos per nulytų akinių dėmes.

Ką Liutauras žadėjo sesei, kuri taip ir neatėjo

Aš trokštu lydėti tave… Pažadu neklausti, kur eisim. Svarbu, kad kartu. Galėsim kalbėtis visai nedaug arba tol, kol baigsis visi žodynai ir užteks tik žvilgsnio. Aš neleisiu tau kliūti už abejonių ir kristi, nebent tai būtų svajonių pievos. Tada galėsi juoktis, kad esu per lėtas, jog tave pagaučiau. Galiausiai eidamas už tavęs būsiu priverstas stebėti, kaip tyliai palieki. Lygiai kaip vasara rudenį…

Apie  skalbyklę

Importinė skalbyklė atvyko iš vokiečių,

Kur vitrinoje stebėdavo gaisrininkus be kopėčių.

Gal todėl ji vis baidėsi grubių rankų,

Kurios neatsargiai varstė stalčiuką brangų.

O naujas šeimininkas turėjo lininius plaukus.

Ir juos patikėdavo skalbyklei išplauti.

Nors lėtas, bet atidus, todėl užsimezgė ryšys painus,

Lyg vaikas sunarpliotų batraištukus.

Bet kitąsyk veidrodis, kabėjęs prieš skalbyklę,

Susigraudinęs pranešė naujieną nykią,

Jog ostija kas vakaras vaišinęs gulbeles

Su jom išskrido šeimininkas į dausas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: