Mindaugas Jonušas: Karantinas – ne bausmė, o širdies transformacijos laikas

Mindaugas Jonušas vienas iš tokių jaunų žmonių, kuris  priartėja prie laimės paukštės, bet ji vis nuskrenda. Vos pajuto susižavėjimą floristika – karantinui užsidarė floristikos salonai. Kitas žmogus būtų puolęs neviltin, bet jis mokosi suvokti tikrovę viltingai.  Jis tikisi, kad pasaulį užklupęs sukrėtimas išmokys skirti tikrąsias vertybes nuo tų, kurias rinktis skatina tuštybė.

Vartotojiška visuomenė skirsto žmones į įvairias grupeles. Ciniškiausia grėsmės akivaizdoje tos visuomenės pareikšta nuostata,  jog žmones galima diferecijuoti į tuos, kuriems teikiama medicininė pagalba ir į tuos, kuriems neapsimoka jos teikti. Todėl  matydamas, kokia neganda mus užklupo, jis turi viltį, kad sukrėtimas suteiks ir pamokų, padės praregėti ir suvokti, kad žmogus turi teisę gyventi prabangiau ar kukliau ir pasirinktas doras gyvenimo būdas nėra tinkamas kriterijus žmonių rūšiavimui.

 Tuo labiau, kad prabanga, turtas gali labai greitai pranykti, kaip tarp pirštų ištekėjęs smėlis. Todėl verta leisti prabilti širdžiai.  Apie pandemijos pamokas ir viltį, kad praradimus dėl netikėtos grėsmės galima greitai įveikti, nes sunkumai moko atkaklumo ir išradingumo kalbamės su šviesia viltimi laukiančiu ateities pokyčių žmogumi.

  Pavasaris visada išjudina iš žiemos sąstingio, apatijos. Jūs esate žmogus, kurio gyvenimas kupinas netikėtų pokyčių. Ar planuojate kokių nors naujų veiklų? Kas labiausiai jus domina šiuo metu?

Ko gero, svarbiausia kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tai, kad nepamirštame savęs paklausti – ar aš myliu save? Nes kiek myliu save, tiek myliu Dievą. Sveika meilė sau padeda atpažinti ir tai, kuom aš esu apdovanotas arba kuom dar galiu pasitarnauti kitam, kas galbūt būtų reikalinga ne tik man vienam asmeniškai, o padėtų  tobulinti bendruomenę.

Dabartinė mano veikla, komunikacija ir marketingas padeda nešti vilties žinią ne tik šiuo grėsmingu savęs ribojimų metu, bet, tikiuosi, ir tada, kai gyvenimas ims tekėti įprasta vaga. Vilties žinia ir tikrovės suvokimas viltingai, kaip niekad reikalingi šių dienų pasaulyje. O  konkrečiau galiu atsakyti, jog veikla neužpildytą laiką naudoju mokymuisi, literatūros  skaitymui. Ir, žinoma laukiu, kada galėsiu taikyti įgytas žinias.

 COVID -19   pakeitė daugelio planus, pakoregavo užsibrėžtus tikslus.  Kokią  įtaką jums padarė ši pasaulio „koronė“?

 Pirmiausia turime pažvelgti į savo širdį. Labai atvirai pasikalbėti su savimi. Šis nelengvas laikas yra puiki galimybė peržvelgti savo nueitą kelią ir susidėlioti vertybes. Po karantino bus labai svarbu, kokiais   tapsime po jo.  Mąstymas turėtų būti nukreiptas kita linkme, turėtume svarstyti ne apie tai, ko  norėtume iš pasaulio, bet  pirmiausia  gražu būtų prisiminti, ką aš jam galėsiu duoti.

Šis  laikas – priverstinio dykinėjimo valandos – tai širdies transformacijos metas, kai labiau reikalingu tampa ne  egoisto „aš“ ir ne mano poreikiai , o mes, aplinka, kurioje gyvename,  galbūt  parapijos bendruomenė, kaimynai. Iki karantino mes gyvenome, kaip profesionalūs gyvenimo aktoriai, kai labai svarbu buvo antraštės, titulai, pareigybės, demonstruojama gerovė, lentelės prie kabinetų su skambesne pareigybe.

Vaidinome šiame pseudo teatre labai tikroviškai, dabar, kai tenka nusiplauti grimą pasirodo, kokie mes esame iš tikro. Bet dar svarbiau, tampa tai, kokie mes būsime nusiėmę apsaugines kaukes. Ar nusiimsime tik jas ar pašalinsime kai ką  mums tuštybės įpirštą daugiau.  Pamėgome skirstyti žmones pagal pareigas, turimą prabangą, turtą. Virusas parodė, kaip tai reliatyvu ir priminė, kad namie,  pakabinę darbo rūbus į spintą liekame tik žmonėmis.

 Kiekvieną dieną sužinome, kad teks atsisakyti tradicijų, kad verslo pastangos eina niekais. Per Velykas tyla bažnyčiose,  nesulauksime linksmų lalauninkų, giminės per šventę negalėjo pabūti kartu, į kompostą vežamos gražiausios gėlės.  Kokios mintys aplanko, matant, patiriant tokius dalykus? Kaip patartumėte pasisemti optimizmo šiuo žmogui ne itin palankiu metu?

Kaip pradžioje jau ir minėjau – šis laikas – tai metas pajausti pasaulį širdimi. Bandykite vilties ir gyvenimo grožio rasti  mažuose dalykuose, iš kurių susideda gražiausias ir didžiausias gyvenimo paveikslas. Sukrėtimas padeda suprasti, kas laikina, kas amžina, kada švaistomos pastangos to nevertiems tikslams.

 Savanaudiškumas atima bendrystę, o ji žmogui reikalinga lyg saulės šiluma.  Nenoras pasisotinti tuo, ko turi  pakankamai, beribis ir beprasmis kaupimas visada atveda prie to, ko nenori. Daug didesnė pandemija yra ta,  kurioje mes gyvenome, o ne ta su kuria tenka kovoti. Pandemijos anksčiau ar vėliau baigiasi, o širdies krizė gali tęstis ir po jos. Tačiau reikia neužmiršti, kad ji neša ledinį šaltį į namus ir į visą gyvenimą.

 Esate bendradarbiaujantis su spauda žmogus. Kokias temas ketinate gvildenti? Kokių naujų įgūdžių ketinate įgyti?

Noriu ir toliau nešti šviesos žinią. Žmonių gyvenimai labai įdomūs. Man yra tekę sutikti paprastų, bet labai talentingų,  išradingų, iniciatyvių žmonių. Norėčiau, kuo daugiau tokių žmonių aprašyti, skatinti jiems pagarbą.  Kitaip sakant, labai svajoju apie žiniasklaidą, kuri skleistų šviesą.

  Noriu išmokti pagarbos skaitytojui ir sulaukti jų supratimo ir pagarbos. Man nepatinka, kai viešas žodis nesąžiningai  nukreipiamas bereikalingų sąskaitų suvedinėjimui, populiarumo siekiama  perteklinės neigiamos informacijos publikavimu,  piktnaudžiaujama žmonių  silpnybėmis ir ydomis tik dėl skaitomumo. Man labai svarbu: kokybė, vertybės ir viltis. Turime nešti taiką ir rimtį kiekvienam, kuris skaito mūsų darbus.

Parengė – Snieguolė Bučko socialiniai rašiniai