Aukštaitijos naujienosPasvalys

Mintys apie Mirusiųjų dieną (Vėlines) Pasvalyje

Kur jūs, vėlės?

Žiburėliai?

Žvakių liepsnos naktyje?

Susirinkę

Visos vėlei

Tyliai vaikštote

Šalia.

( Zenė Sadauskaitė. Ištrauka iš eilėraščio ,, Kur Jūs, vėlės?‘‘)

Vėlines lietuviai šventė nuo gilios senovės

Vėlines lietuviai šventė nuo gilios senovės. Tai svarbiausia rudens šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Tikėta, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o labiausiai mėgstamas lankymosi metas – gūdus ruduo.

Ne veltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Senesniuose šaltiniuose randamas ir kitas Vėlinių šventės pavadinimas – Ilgės, atspindinčios šventės sakralumo lygį. Vėlinės , kaip rodo pats pavadinimas, yra mirusiųjų ( vėlių ) paminėjimo šventė ( lapkričio 2-oji ). O žodžio Ilgės skambesy juntamas rudeniškas liūdesys ir mirties nuojauta, kartu ir ilgesys.

Mirusiųjų ( Vėlinių ) šventė krikščioniškame pasaulyje

Krikščioniškame pasaulyje diena po Visų Šventųjų šventės ( lapkričio 1 – oji ) XI a. pašvęsta intensyviai maldai už visus mirusius tikinčiuosius. Šią praktiką įvedė Kliuni benediktinų vienuolyno abatas šv. Odilonas  ir greitai paplito visoje Bažnyčioje.

Malda už mirusiuosius priklauso seniausiai krikščioniškajai tradicijai, kaip ir Eucharistijos aukojimas prašant : ,, amžinoji šviesa tešviečia ‘‘ mirusiesiems .

Mirusiųjų dienos šventė Pasvalyje

Su meile ir tikėjimu buvo paminėta mirusiųjų diena ( Vėlinės ) ir Pasvalyje. Prieš mirusiųjų šventę tikintieji, Pasvalio Gyvojo Rožinio maldininkai ir Pasvalio Katalikės moteris  tvarkė ne tik artimųjų kapus , bet ir kunigų, vienuolių, Lietuvos laisvės  tautos šauklių , knygnešių, laisvės gynėjų  kapus. Juos papuošė kukliomis rudeninių gėlių puokštelėmis, uždegė pašventintas žvakeles bei sukalbėjo maldas už mirusiuosius.

Tikintieji nuo pat lapkričio 1 d. vakaro iki pat lapkričio 8 d. per visą oktavą  meldžiasi už mirusiuosius kalbėdami  rožinio maldą  ir  dalyvaudami Šv. Mišių aukoje.

Minint Mirusiųjų dieną  Šv. Mišių metu  ne tik meldėmės bet ir teko klausytis   Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigų   savo homilijų metu pasakytų minčių,  kurios turbūt  kurios kiekvieną besiklausantį tikintįjį skatino susimąstyti apie gyvenimo trapumą bei pačią gyvenimo esmę ir iškelti savo širdyje klausimą:  ar aš tinkamai stengiuosi nugyventi  gyvenimą šioje žemėje?

Man labai įsiminė   Pasvalio  dekano kun. teol.lic. Henriko Kalpoko pasakyti žodžiai apie mirštančios parapijietės akis.  Kun. Henrikas  kalbėjo,  kad  jos  akys , laukiant susitikimo su Viešpačiu ,  spindėjo nenusakomu  džiaugsmu . Dievas tarsi jau tiesė savo gailestingas rankas , troško apglėbti mirštančiąją.

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. mgr. Nerijus Papirtis pasakė, kad nereikia bijoti mirties, nes baigiasi vargai šioje žemėje ir mus pasitinka amžinybėje  Viešpats Prisikėlimo Dievas.

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo  parapijos alt. mons. Povilas Miškinis savo homilijoje paragino tikinčiuosius, stengtis dabar gyventi, kad mirties valandą turėtume daugiau pagrindo džiaugtis, negu bijoti. Išmokim dabar visko atsižadėti, kad  galėtume pas Jėzų nueiti.

Pabaigai

Kiek kartų girdėjai kalbant; tas žmogus buvo užmuštas, tas paskendo, tas užsimušė krisdamas iš aukštos vietos; vienas mirė valgydamas, kitas žaisdamas; vienas žuvo ugny, kitas nuo maro, trečias nuo žmogžudžio rankos.

Tad visų galas yra mirtis, ir žmogaus gyvenimas praeina kaip šešėlis ( Job. 14, 2; Psl. 143, 4 ).

 

2018 m. lapkričio 4 d.                

Vlada Čirvinskienė, Pasvalys

Siūlome perskaityti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.