Mintys apie Mirusiųjų dieną (Vėlines) Pasvalyje
Kur jūs, vėlės?
Žiburėliai?
Žvakių liepsnos naktyje?
Susirinkę
Visos vėlei
Tyliai vaikštote
Šalia.
( Zenė Sadauskaitė. Ištrauka iš eilėraščio ,, Kur Jūs, vėlės?‘‘)
Vėlines lietuviai šventė nuo gilios senovės
Vėlines lietuviai šventė nuo gilios senovės. Tai svarbiausia rudens šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Tikėta, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o labiausiai mėgstamas lankymosi metas – gūdus ruduo.
Ne veltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.
Senesniuose šaltiniuose randamas ir kitas Vėlinių šventės pavadinimas – Ilgės, atspindinčios šventės sakralumo lygį. Vėlinės , kaip rodo pats pavadinimas, yra mirusiųjų ( vėlių ) paminėjimo šventė ( lapkričio 2-oji ). O žodžio Ilgės skambesy juntamas rudeniškas liūdesys ir mirties nuojauta, kartu ir ilgesys.
Mirusiųjų ( Vėlinių ) šventė krikščioniškame pasaulyje
Krikščioniškame pasaulyje diena po Visų Šventųjų šventės ( lapkričio 1 – oji ) XI a. pašvęsta intensyviai maldai už visus mirusius tikinčiuosius. Šią praktiką įvedė Kliuni benediktinų vienuolyno abatas šv. Odilonas ir greitai paplito visoje Bažnyčioje.
Malda už mirusiuosius priklauso seniausiai krikščioniškajai tradicijai, kaip ir Eucharistijos aukojimas prašant : ,, amžinoji šviesa tešviečia ‘‘ mirusiesiems .
Mirusiųjų dienos šventė Pasvalyje
Su meile ir tikėjimu buvo paminėta mirusiųjų diena ( Vėlinės ) ir Pasvalyje. Prieš mirusiųjų šventę tikintieji, Pasvalio Gyvojo Rožinio maldininkai ir Pasvalio Katalikės moteris tvarkė ne tik artimųjų kapus , bet ir kunigų, vienuolių, Lietuvos laisvės tautos šauklių , knygnešių, laisvės gynėjų kapus. Juos papuošė kukliomis rudeninių gėlių puokštelėmis, uždegė pašventintas žvakeles bei sukalbėjo maldas už mirusiuosius.
Tikintieji nuo pat lapkričio 1 d. vakaro iki pat lapkričio 8 d. per visą oktavą meldžiasi už mirusiuosius kalbėdami rožinio maldą ir dalyvaudami Šv. Mišių aukoje.
Minint Mirusiųjų dieną Šv. Mišių metu ne tik meldėmės bet ir teko klausytis Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigų savo homilijų metu pasakytų minčių, kurios turbūt kurios kiekvieną besiklausantį tikintįjį skatino susimąstyti apie gyvenimo trapumą bei pačią gyvenimo esmę ir iškelti savo širdyje klausimą: ar aš tinkamai stengiuosi nugyventi gyvenimą šioje žemėje?
Man labai įsiminė Pasvalio dekano kun. teol.lic. Henriko Kalpoko pasakyti žodžiai apie mirštančios parapijietės akis. Kun. Henrikas kalbėjo, kad jos akys , laukiant susitikimo su Viešpačiu , spindėjo nenusakomu džiaugsmu . Dievas tarsi jau tiesė savo gailestingas rankas , troško apglėbti mirštančiąją.
Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. mgr. Nerijus Papirtis pasakė, kad nereikia bijoti mirties, nes baigiasi vargai šioje žemėje ir mus pasitinka amžinybėje Viešpats Prisikėlimo Dievas.
Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos alt. mons. Povilas Miškinis savo homilijoje paragino tikinčiuosius, stengtis dabar gyventi, kad mirties valandą turėtume daugiau pagrindo džiaugtis, negu bijoti. Išmokim dabar visko atsižadėti, kad galėtume pas Jėzų nueiti.
Pabaigai
Kiek kartų girdėjai kalbant; tas žmogus buvo užmuštas, tas paskendo, tas užsimušė krisdamas iš aukštos vietos; vienas mirė valgydamas, kitas žaisdamas; vienas žuvo ugny, kitas nuo maro, trečias nuo žmogžudžio rankos.
Tad visų galas yra mirtis, ir žmogaus gyvenimas praeina kaip šešėlis ( Job. 14, 2; Psl. 143, 4 ).
2018 m. lapkričio 4 d.
Vlada Čirvinskienė, Pasvalys
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!