Misija – „duoti garso“ – vykdoma

Vasara pučiamųjų instrumentų orkestrui „Panevėžio garsas“ – karštymetis. Ne todėl, kad spigina saulė, o besilydantis asfaltas miesto gatvėmis žygiuojantiems orkestrantams į veidus tvoskia kone plikinančia kaitra. Taip jau nuo seno: tuomet, kai daugelis poilsiauja, pramogauja orkestras dirba. Jo misija – sukurti šventinę atmosferą, suteikti įvykiui iškilmingumo, prabangos, nunešti žinią iki pat debesų. Žodžiu, duoti garso.

Beje, ši vasara „Panevėžio garsui“ išskirtinė: be tradicinių renginių, muzikantai pluša ir repeticijų salėje: ant pultų – Nyderlandų (Olandijos) himno natos. Liepos 20-ąją Kauno stadione atidaryti Europos U-19 futbolo čempionato rungtynes, kuriose lietuviai susigrums su olandais, teks panevėžiečiams. Pirmą kartą orkestantai pūs net penkiolikos posmų himną. Vieną ilgiausių pasaulyje.

NUO NAUJOJO ORLEANO IKI LIETUVOS KAIMO

Koncertinės įstaigos „Panevėžio garsas“ vadovė Zita Bareikienė šypsosi: jei prieš keletą metų kas būtų pasakęs, jog vadovaus tokiam kolektyvui, kuriame, su visais muzikantais, administracija, kūrybiniu, techniniu personalu keturios dešimtys žmonių – nebūtų patikėjusi. Bet spalį tam „netikėtumui“ bus trys metai.

-Penkerių metų programą, kurią pristačiau dalyvaudama konkurse direktoriaus pareigoms užimti, įvykdėme su kaupu. Atrodo, galėtume palaimingai atsidusti – tikslai pasiekti, bet iš tiesų jiems galo nematyti. Sumanymų – vis daugiau, – sako ne girtis tuo, kas visai neblogai pavyko, bet didžiuotis saviškiais norinti „Panevėžio garso“ vadovė. – 2011 – aisiais surengėme Diksilendo festivalį. Panevėžiečiams padūkusiame diksilendo maratone pažėrėme kerinčių – nuo Naujojo Orleano bliuzų iki lietuvių tautinių -melodijų. Tas renginys buvo mano svajonė – parodyti orkestrą kitoje šviesoje, kitokiame amplua. Kaip bebūtų gaila, tradicijos auginti neišgalime – nebegavome Kultūros ministerijos finansavimo.

VERTINGIAUSIAS SUSITARIMAS

Vos pradėjus dirbti teoriją, jog artinasi solidi orkestro sukaktis, pakeitė realiai užgriuvę pasiruošimo jubiliejui rūpesčiai. Tai įvyko 2012 – aisiais. Tąsyk „Panevėžio garsas“, iškilmingai švęsdamas penkiasdešimtmetį, parengė dviejų dalių koncertinę programą. Parodė ją J. Miltinio dramos teatre ir padovanojo visą puokštę kūrinių, kuriuos, kad būtų aiškiau, muzikantai apibrėžė vienu sakiniu: nuo A. Šabaniausko iki L. Minelli „Life is a Cabaret“. Žodžiu, jubiliejaus svečiai turėjo galimybę skrieti laiku – nuo pokario Lietuvos romansų, klasikos, populiariosios šalies ir pasaulio muzikos – per žanrus ir stilius – pabuvoti visuose penkiuose orkestro gyvavimo dešimtmečiuose.

-Pirmiausia, aišku, norėjosi pažinti kolektyvą, tapti jo dalimi, – mena pirmąsias darbo dienas Z. Bareikienė. – Negana to, „Panevėžio garsas“ tuomet išgyveno savotišką krizę – neturėjo dirigento. Situacija, švelniai tariant, sunkiai įsivaizduojama. Ir, kuo negaliu atsidžiaugti iki šiol, pavyko prikalbinti vieną jauną muzikantą – Lietuvos muzikos akademiją baigusį trombonininką Laimutį Raziūną. Tai buvo pats vertingiausias susitarimas – orkestras dabar turi puikų dirigentą – savosios srities žinovą, atsakingą, kūrybingą žmogų – asmenybę. Negana to, mes jaunėjame. Į orkestrą ateina nauji, magistro laipsnius įgiję profesionalūs muzikantai. O, ne mažiau svarbu, kad ir mūsų senjorai, sulaukę pensijinio amžiaus, jaunesniems kolegoms nenusileidžia: koncertai, eitynės, reikalaujančios nemenkos fizinės ištvermės, jų nebaugina. Ir dabar, nors kartu nuėjome dar neilgą kelią, kai kurias išvadas jau galiu daryti. Jei pirmieji metai buvo skirti savotiškoms žvalgytuvėms, ir tai – visiškai žmogiška, tai apibendrinant drąsiai sakau, kad kolektyve vyrauja abipusė pagarba. Kai ji yra, visos problemos – išsprendžiamos.

ATRADIMAI – ABIPUSIAI

Koncertinės įstaigos vadovė neneigia, kad ir jai, ir orkestrui pastarieji metai kupini atradimų. Vienas jų – iš esmės pasikeitęs jos pačios suvokimas apie pučiamuosius instrumentus ir tuos, kurie geba šiuos valdyti. Jei anksčiau, prisipažįsta, išgirdusi sakant: „Ne, mes penkiolikos laipsnių šaltyje negrosime“, būtų piktinusis – kaip, kodėl? Tai dabar žino, koks nedraugiškas pūtikams šaltasis metų laikas. Arba, kodėl vedantysis, kolektyvui koncertuojant, privalo būti atsakingas už kokybiškas pauzes ir užimti publikos dėmesį – kad atlikėjai, tarp vieno ir kito kūrinio, spėtų deramai atsikvėpti, suvilgytų lūpas, nes pučiamasis – įnoringas instrumentas. Net daugiau: jis ir muzikantas, galima sakyti, vienas organizmas. Todėl sezoniškumas orkestre – natūralus reiškinys: sausį –  vasarį veikla aprimsta, o šylant orams – įsibėgėja. Dar viena naujovė ta, kad iki pradedant dirbti dabartinei direktorei, orkestras nerengė jokių valstybinių švenčių. Dabar Valstybės diena, iškilmingos vėliavos pakėlimo ceremonijos – jo prerogatyva. Lygiai kaip be orkestro vargu ar įsivaizduojamos didesnės miesto bendruomenės šventės. Šiųmetį Liepos 6 – osios – Valstybės dienos minėjimą – „Panevėžio garsas“ rengia kartu su Muzikiniu teatru.

ŽINO IR UŽSIENIS

-Už savo kolektyvą galvą guldau, – pareiškia vadovė, paaiškindama, jog tais atvejais, kai reikia vietos politikus įtikinėti, jog orkestras miestui reikalingas,  padarytų tą ir tiesiogine prasme.

Į nuostabą, ar vis dar būtina įrodinėti tai, kas akivaizdu, direktorė atsako apgailestavimu:

-Deja, reikia. Ypač tada, kai, svarstant biudžetą, o orkestro išlaikymas per metus savivaldybei kainuoja apie 700 tūkstančių litų, kas nors ima ir pareiškia, neva už tokią sumą galima būtų ne kartą kokį nori orkestrą pasisamdyti. Sunaikinti galima viską ir, žinoma, neprieštarauju, galima pasisamdyti. Bet tai – ne tas pats, kaip turėti savo, miestą reprezentuojantį kolektyvą. Juk geresnio pristatymo, ar prisistatymo nebereikia, kai per tarptautinį renginį orkestras pražygiuoja nešinas Panevėžio vėliava. Apskritai, „Panevėžio garso“ įvaizdis toks ryškus – juodai raudona uniforma, kad įsimena ilgam. Turime gracingą šokėjų grupę, esame kviečiami ir mėgiami užsienyje. Ypač – Kaliningrade, Latvijoje. Latviai mus „atrado“ neseniai, o kaliningradiečiai kviečia trečius metus iš eilės. Dabar kaip tik ruošiame naują programą ir tikėsimės palankaus tenykščių įvertinimo. Todėl „Panevėžio garsui“ – nesvarbu, būsiu aš šios įstaigos vadove, ar nebūsiu – linkiu ilgų gražių klestėjimo metų. Linkiu būti reikalingam. Kad tokie esame, rodo pats gyvenimas: senokai iškėlėme koją iš miesto – esame žinomi ir Lietuvoje, ir užsienyje.

PRIVERSTI TAUPYTI

Z. Bareikienė nuogąstauja, jog orkestrui tenka labai taupyti: pati rašo renginių scenarijus, pati vaidina: reikia – Karlsoną, reikia – Freken Bok. Dar daugiau: jei daugelis muzikantų negrotų savais instrumentais ir pareikalautų, kad jais aprūpintų orkestras, būtų visiškai riesta. Nes tik išmanantieji žino, kokios brangios tai darbo priemonės. Nuo mokyklinių žaisliukų jas skiria galingas kainos ir kiekybės šuolis. Pavyzdžiui, vieno profesionalui skirto saksofono baritono kaina – 45 tūkst. Lt. Kitas negerumas – orkestras neturi savo autobuso. Kadangi jis nuolat ant ratų ir ant ratų, vadinasi, transporto nuoma tapo neatskiriamu „galvos skausmu“.

-Pernai buvome numatę 57 renginius. Suskaičiavome, kad turėjome beveik dvigubai daugiau – 104 – nors šie skaičiai džiugina, – sako intensyvią kasdieną vertinanti Z. Bareikienė. – Mūsų misija – sukurti dvi – tris koncertines programas per metus. Atrodytų, nieko ypatingo – įveikiama. Bet dabar užsakovas tapo gerokai reiklesnis, nei kada nors anksčiau. Ir labai džiaugiamės, kad tarp mūsų muzikantų yra žmonių, galinčių aranžuoti. Kūrinį, parašytą kitos apimties kolektyvui, pritaikyti orkestrui – talentas.

***

Per šiųmetį orkestro gimtadienį žiūrovams pristatytas naujausias kolektyvo projektas „Birbynė vario akvarelėje“. Bandymą liaudies instrumento žavesį atskleisti varinių pučiamųjų fone klausytojai sutiko ovacijomis.

Į šeštąjį veiklos dešimtmetį įžengęs „Panevėžio garsas“, suskaičiavęs svarius laimėjimus – čempionų titulus, tarptautiniuose festivaliuose laimėtus „Grand Prix“, prieš savąjį žiūrovą nesipučia: reprezentacinį Panevėžio miesto, visos Aukštaitijos orkestrinės kultūros kolektyvą  panevėžiečiai gali pamatyti tradiciniame „Vasara su muzika“ renginyje, įsiliejančiame į „Susitikime penktadienį“ vakarus.

Ingrida Paškauskaitė