KomentarasKultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOS

Modernaus gyvenimo Lietuvoje kūrimo pradžia

Nuo 1918 metų tauta kėlėsi laisvam gyvenimui. Lietuva kaip valstybė ėmė reikštis politiškai kaip naujas Europos valstybių šeimos narys. Laikas buvo kupinas naujų reikalavimų ir kūrybos nerimo, bet literatūroje nebuvo matyti esminio atsinaujinimo. Jaunieji kūrėjai troško veikti – išjudinti inertišką lietuvių literatūrą, gyventi kartu su moderniąja Europa:

” Mes jaučiamės tos milžiniškos šeimos nariais ir kartu su visais norime dirbti atskirų tautų jungimo darbą”( Juozas Petrėnas. Keturi Vėjai. 1926 Nr. 2, p. 8

Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė tapo laisvės sąlygų nulemto lietuvių tautinės kultūros suklestėjimo centru. Tautinis, patriotinis pakilimas, neregėtas entuziazmas ryškiai paženklino visas tarpukario gyvenimo sritis. Tikru miestu  Kaunas tapo 1922 m.  įkūrus Lietuvos universitetą.

Miestas, anot L. Donskio, yra idėjų kūrimo (universitetai) ir saugojimo (muziejai) vieta, intelektinės istorijos arena (Leonidas Donskis. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys.Vilnius. 1993, p. 77). Įsteigus universitetą, Kaunas tapo ne tik politine, finansine Lietuvos širdimi, bet ir kultūriniu, humanitarinės minties židiniu, subrandinusiu naują lietuvių inteligentiją (Viktorija Šeina. Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje. Vilnius.2014, p. 62). Jei ne universitetas, Kaunas taip ir būtų likęs provincialia, miesčioniška “bala”, kaip 3 dešimtmečio pradžioje jį vadino Kazys Binkis (Kazys Binkis.Vasaris vėjas. Keturių vėjų pranašas.1922, p. 6).

Universitetas ugdė naująją jaunos valstybės elitą. Išskirtinis jauno universiteto bruožas – bendruomeniškumo dvasia. Pasivyti Europą, siekti pažangos, tapti šiuolaikišku. Šie raginimai  nenutilo politikų ir visuomenės veikėjų lūpose. Jis skambėjo spaudoje, viešose sueigose ir privačiuose pokalbiuose – krašto ateitis buvo visuotinis rūpestis. Ir bendra svajonė. Modernumas rodėsi išganymas, būtina tautos ir valstybės egzistavimo sąlyga.

Šis modernumas galėjo įgauti du pavidalus: jis galėjo eiti evoliucijos arba revoliucijos keliu. Revoliucijos kelias greitesnis, būna triukšmingesnis. Triukšmautojai visada į save labiau atkreipia dėmesį negu ramūs modernizmo darbininkai.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje modernizmo idėjos palietė dvasinį gyvenimą, paveikdamos lietuvių jauseną, pasaulėžiūrą, meninę kūrybą. Spaudoje pasirodė pirmieji eksperimentiniai Kazio Binkio, Salio Šemerio, Juozo Žlabio- Žengės, Juozo Tysliavos ir kitų poetiniai  eksperimentai. 1921 m. juos noriai publikavo “Sekmoji diena” – trumpalaikis “Lietuvos”, tuometinio oficiozo, savaitinis literatūrinis priedas. Jų eilės judino vangų provincialaus, sparčiai miesčionėjusio Kauno  kultūrinį gyvenimą.

Nuo poetų neatsiliko dailininkai.1920 m. pirmoje apžvalginėje nepriklausomos Lietuvos  dailės parodoje ne vienas kūrinys atrodė įkvėptas modernnesnės išraiškos noro. Tradicijų saugotojai puolė priekaištauti.

Naują literatūros gyvenimo etapą žymi 1922 m.  vasario 16-ąją pasirodęs “Keturių vėjų pranašas”. Autorių sumanymu žurnalas turėjo būti pardavinėjamas ar už dyką dalijamas ketvirtųjų nepriklausomybės metinių šventės dalyviams. Juozas Petrėnas rašė: “Kaip gražiai mums atrodė tasai keturvėjiškasis pasirodymas – Vasario 16 d. Kauno gatvėse bus minios žmonių, o mes išspausdinsime savo “Pranašo” daug tūkstančių kopijų ir – kas mokės, kam veltui duosime, bet kad visos tos minios žmonių žinotų, ko mes anuo metu taip smarkiai trokštame. Mes norėjome eiti įsavo tautos žmones ir šaukti juos mylėti poeziją, meną, kūrybą Ir mums atrodė, kad tai visa, apie ką mes anuomet kalbėjom, bus lygiai visiems artima ir suprantama”.

Jų teoriniai pasisakymai buvo nukreipti  prieš senosios kartos kritikus, išsilaisvinimą iš tradicijų “priespaudos”( Viktorija Šeina. Laikonoji sostinė lietuvių literatūroje. Vilnius, 2014, p.149).  1924 m. sausio mėn. Keturvėjininkai išleido pirmą žurnalo “Keturi vėjai” numerį. Numeris prasideda manifestu “Žengte marš !”.

Manifeste skelbiama kova tautiniam romantizmui, simbolizmui, estetizmui, poetiniams kanonams, miesčioniškumui ir provincialumui. Savo kūryba keturvėjininkų sąjūdis nebuvo atsitiktinis, nereikšmingas ar bevaisis, kaip jiems buvo bandoma nuo pat pradžių įteigti ir jį vertinti. Jų palikimas virto epochos ženklu (Lietuvų literatūros istorija. XX amžiaus pirma pusė. Pirma knyga. Vilnius, 2010, p.240). Dabar iš laiko distancijos šio sąjūdžio reikšmė vis labiau suvokiama.

Jų misija – atnaujinti lietuvių literatūrą pavyko: išspinduliuota ieškojimų dvasia, įžiebta laisvės ugnis, stiprus postūmis į modernumą ir šiuolaikiškumą, europietiškumą, įtvirtintas kūrybos kitoniškumas (Dalia Striogaitė. Avangardizmo sūkuryje. Vilnius.1998, p. 151).

Didžiausias modernizmo kritikas buvo Adomas Jakštas. Jis kovojo prieš visa tai, kas nėra klasiška ir ką jis trumpai vadino dekadentizmu. Juo A. Jakštas pakrikštijo viską, kas eina po istorinio klasicizmo, romantizmo, realizmo ( Antanas Vaičiulaitis. Knygos ir žmonės. Vilnius, 1992, p. 90).

Viso modernizmo blogybių viršūne kritikas laikė futurizmą. Savo pasaulėžvalga šis judėjimas buvo daugiau materialistinis. A. Jakštas manė, kad visų blogybių pradžia einanti iš Rusijos. Bet didžiausia modernizmo apraiška – futurizmas gimęs Italijoje ir Prancūzijoje. Rusijoje jis pasirodė tik po kelerių metų, kai svetus buvo gerai girdimas. A. Jakštui  atrodė, kad pas mus iš Rusijos eina  tokie “modernūs” reiškiniai, kaip laisvasis eiliavimas. Naujovių atsiradimas kritikui buvo “bolševizmo padaras”, su kuriuo reikia kovoti (A. Jakštas. Mūsų kova su “trečiafrontininkais”. Židinys. 1931, nr.8-9, p. 110). Bet tos kūrybos laisvės jau buvo gerai žinomos, kai apie bolševizmą niekas nė negirdėjo…

Moderniųjų poetų kūriniuose kritikas iškelia tik neigiamus dalykus, tegiamumas arba nutylimas, arba pateikiamas netikras vaizdas. Dar blogiau atsitiko, kai A. Jakštas tuos kūrinius pasmerkia tik dėl to, kad jų nesupranta…Verta buvo įsiklausyti į P. Claudelio žodžius: “ Kritiko pareiga yra suprasti. Jeigu jis nesupranta, tegu patyli”(cituojama pagal: Antanas Vaičiulaitis. Knygos ir žmonės. Vilnius. 1992, p. 92). Bet tai buvo taip natūralu: viską suprasti dudėtinga. Tam reikalingos didžiulės pastangos studijuoti meno dalykus.

Teisus A. Jakštas, kai kalbėjo apie modernizmo turinį: kova už sveiką žmogų, sveiką dvasią ir sveiką gyvenimą ( Ten pat, p. 93). Kad daug kas nesupranta moderniosios literatūros pastebėjo italų filosofas, kritikas B.Kročė veikale “Estetikos brevijorius”, pabrėždamas, kad tikėtis sveikesnio meno galima tik  tada, kai bus tokia pat sveika visuomenė.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button