KomentarasKultūros naujienos

Modernios kultūros paieškos Lietuvoje Prisiminkime išėjusius

         XIX a. Lietuvoje vyko ne tik tautinis, bet ir kultūrinis atgimimas. Kultūrinis atgimimas apibūdinamas kaip nauja kultūrinė programa, naujos veiklos kryptys. Vienas iš tokių naujų požymių- pasaulietinė sąmonė. Pripažįstama, kad žemės reikalai turi savo pažinimo logiką ir reikalavimus, į kuriuos privalu atsižvelgti. Mažojoje Lietuvoje tai buvo suvokta dar XVI a., kai Prūsijoje atsiranda pasaulietinio pobūdžio kūrinių, o Prūsijos hercogas išleido 1578 m. atsišaukimą lietuvių kalba. 

         Didžiojoje Lietuvoje lietuvių rašto išsivadavimas iš religijos globos atsiranda tik XIX a. Pirmiausia tai  atskleidė… katalikų kunigai Kiprijonas Lukauskas ir Antanas Strazdas. Toliau sekė Simono Daukanto darbai.

Antras elementas buvo istorinis jausmas, reiškiamas lietuvių kalba. Anksčiau istorinis jausmas skambėjo loyniškai arba lenkiškai. Prmenama garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitis. XIX a. jau kalbama lietuviškai apie „svetimą kalbą, svetimą tiesą“ ( Simonas Daukantas).

A.Strazdas ir S.Daukantas ima didžiuotis, kad yra pradininkai. Strazdas knygelėje „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814) įrašo: „Ecce nova sunt omnia“ ( „Štai viskas nauja“). Katalikų kunigas didžiuojasi, kad jo poezija- viskas nauja.

          Priminkime ir Simono Daukanto žodžius: „Džiaugsiuos ir linkminsiuos, jog pirmas tarp lietuvių gudresniems vyrams, norintiems rašyti, kelią praskyniau“. Verta priminti Antaną Baranauską „Paskalbėkjime Diesmininko su Lietuva‘(1859). Poetas kalba su Lietuva kaip kaimo motina. Lietuvai nori grąžinti jos  istorinę atmintį ir atnešti mokslo šviesą. Bet poetas  šaukė atsisakyti siekių moderninti savo kraštą bei jos kultūrą ir sugrįžti į tradicinį kaimo prieglobstį, prie tikėjimo. Kad Lietuva būtų laisva ir lygi  tarp kitų pasaulio tautų.  Vėliau seks Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos  raginimai, apie ką gerai žinome („dirbti ne vien „tavo“ t.y. Lietuvos naudai, bet ir „žmonių gėrybei“. Turima galvoje žmoniją.

         Įdomiausias XIX a. lietuvių kultūros pakitimas- „judraus žmogaus“ atsiradimas. XIX a. kūriniuose vaizduojami žmonės, neprisirišę prie savo aplinkos, negyveną nuolat  vienoje vietoje, bet keliaujantys po pasaulį. Tai keliaujantys pirkliai, vienuoliai, amatininkai. Jie atstovauja tradicinėms vertybėms. Tai ypač ryšku Motiejaus Valančiaus  „Palangos Juzėje“.  Bet visi keliauujantys žmonės yra… vien vyrai. Moterys lieka namuose ir tik XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje pradeda išsilaisvinti. Bet taip galėjo daryti tik kilmingos bajoraitės kultūringų vyrų paskatintos ( pvz. Povilo Višinskio paskatintos tapo rašytojomis Žemaitė,  Šatrijos Ragana, G.Petkevičaitė- Bitė). Vyrų dėka jos įsijungė į visuomeninį kultūrinį gyvenimą.

        Tarp eilinių moterų keliaujančios buvo…davatkos. Davatka XIX a. literatūroje pasirodė tuo metu, kaip ir keliaujantis žmogus. Pasaulio literatūroje keliaujantys vyrai yra rimti asmenys. Lietuvoje nė iš tolo to nerasime. Davatka – dvasiniam, religiniam gyvenimui atsidėjusi moteris. Ji taip pat keliauja – iš vienų atlaidų į kitus.  Jai didžiausias džiaugsmas buvo keliajant lyginti kunigų pamokslus. Davatkos paveikslą lietuvių literatūroje geriausiai pavaizdavo kunigas Juozapas Silvestras Dovydaitis ( 1826-1883) 1860 m. ir 1964 m. išleistame didaktiniame veikale „Šiaulėniškis senelis“.

        Jo pagrindinis herojus – išmintingas senelis, kuris keliauja, gelbsti ir dalinasi gyvenimo patirtimi.  Kritikuojamos ir davatkos, kad jos, užuot dirbusios darbą, vaikšto iš atlaidų į atlaidus, „nuo vieno kunigo prie kito, rinkdamos, katras geresnis“. Davatka, būdama neišsilavinusi, negali kritikuoti išsilavinusio žmogaus. Anot Dovydaičio, ji ne tik kritikuoja, bet ir pletkauja, „balamūtija jaunas mergaites“. Pagal Dovydaitį, davatkos charakterį gadina jų socialinė nepriklausomybė, nes jos neturi nei vyro, nei šeimininko. XIX a. apie davatkas visi tvirtina tą patį. V. Kudirka apie jas 1891 m. rašė: „jos atima daug rankų nuo darbo ir duodama tiesas viešpatauja visuomet peiktinai tinginystei, gadina ekonomikos lygsvarą“.

        V. Kudirka smerkia davatkas, kam jos kritikuoja  kunigus. Davatka bando būti rimta moteris, bet ji nepriklauso nei pasauliečiams, nei Bažnyčios kontrolei.  Ji nėra vienuolių ordino narė.  Davatka atstovauja pati sau.  Ideloginiai rėmai neleido davatkai būti nepriklausoma moterimi. Davatka XIX a. lietuvių literatūroje yra  daugiau nei religinis fenomenas.

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite

Close
Back to top button
Close