1940–1941 metai buvo sudėtingi Lietuvos ir Panevėžio istorijoje. Lietuva neteko savo nepriklausomybės, vieną okupaciją keitė kita. 1940 m. birželį šalį okupavę sovietai vienerius metus įvedinėjo savo tvarką visose srityse, taip pat švietimo: buvo keičiamos mokymosi disciplinos, mokyklose steigtos sovietinės organizacijos.
1941 m. birželio pabaigoje į Panevėžį įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenės daliniai. Okupantai ėmėsi pertvarkyti ir švietimą. Iki tol mieste veikė gimnazijos, amatų mokyklos, prekybos mokykla. Tačiau vokiečių valdžia laikėsi tokios politikos, kad užkariautų šalių gyventojams turėtų užtekti tik amatų mokyklų, todėl joms skirta daugiausia dėmesio, viešai to neakcentuojant. Nors aukštosios mokyklos buvo uždaromos, bandyta parodyti, kad nacių valdžia leidžia išlaikyti ne tik amatų mokyklas, bet ir suaugusiųjų institutus.
Suaugusiųjų institutai nacių okupacijos metais veikė ne viename Lietuvos mieste. Tai buvo lyg tarpinė grandis tarp spec. vidurinių ir aukštųjų mokyklų. Šie institutai buvo išlaikomi Švietimo valdybos ir Profesinės sąjungos lėšomis, pinigų gauta ir iš surinktų mokesčių už mokslą. Institutų būta dviejų rūšių: „A“ ir „B“ ciklų. Į „A“ ciklų institutus priimti moksleiviai, pateikę baigtą gimnaziją patvirtinantį diplomą, o į „B“ ciklų mokymo įstaigas galėjo stoti ir mokęsi tik progimnazijoje.
Panevėžyje suaugusiųjų institutas pradėjo veikti 1943 metais. Spalio mėnesį buvo laikomi lietuvių, vokiečių kalbų ir matematikos egzaminai. Stojantiems į pirmą kursą vokiečių kalbos egzamino laikyti nereikėjo. Už mokslą institute per metus tekdavo sumokėti 100 reichsmarkių. Institutas surinko apie 400 studentų, o dėstytojais galėjo dirbti tik asmenys, įgiję aukštąjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą ir turintys pedagogo kvalifikaciją. Užsiėmimai šioje mokymo įstaigoje vykdavo vakarais. Panevėžio suaugusiųjų instituto įkūrimo reikalais rūpinosi vyresnysis mokytojas P. Balčiūnas, daug iškilusių sunkumų jam įveikti padėjo profesinių sąjungų Panevėžio atstovas E. Krištaponis.
Panevėžio suaugusiųjų institute veikė 5 skyriai: Agrotechnikos skyrius su daržininkystės ir bitininkystės šakomis, Prekybos-kooperacijos skyrius su įmonių buhalterijos ir administravimo šakomis. Į Prekybos ir kooperacijos skyrių buvo priimami asmenys, baigę žemesniąją (trimetę) prekybos mokyklą ar 4 gimnazijos klases. Trečiasis buvo Technikos skyrius su statybininkų elektrikų ir mechanikų šakomis. Čia buvo priimami asmenys, baigę amatų mokyklas ar 4 gimnazijos klases. Dar veikė Ekonomikos buhalterijos skyrius bei Bendrojo mokslinimo skyrius.
Suaugusiųjų institutui organizuoti veiklą buvo nelengva. Užsiėmimai vykdavo vakarais, dėstytojai turėjo ir kitų darbų. Vieni dėstytojai studentams patikdavo labiau, kiti sulaukdavo mažesnio populiarumo. Ypač mėgtas sociologiją dėstęs kunigas Stanislovas Mažeika. Į jo paskaitas ateidavo visi studentai. 1944 m. gegužės 31 d. Suaugusiųjų institute baigėsi pirmieji mokslo metai. Deja, jie buvo ne tik pirmieji, bet ir paskutinieji.
1944 m. liepos mėnesį nacių okupaciją vėl pakeitė sovietinė okupacija. Tų pačių metų rudenį Suaugusiųjų institutas nebeatnaujino savo darbo.
Suaugusiųjų instituto įsteigimas – tai bandymas sunkiais karo metais Panevėžyje atidaryti mokymo įstaigą, vėliau galėjusią įgyti aukštosios mokyklos statusą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
