Mokyklos nebaigęs paauglys: Mokyklos metimas man buvo principo reikalas

Mindaugas Jonušas

Švietimas laikomas viena svarbiausių valstybės uždavinių bei kiekvieno žmogaus gyvenimo etapu. Pastaruoju metu švietimo sistema mūsų šalyje patiria dramatiškas aukštumas: mokinių streikai dėl abejotinai prailgintų mokslo metų, ištinka kataklizmai egzaminų metu, galiausiai, mokytojų streikai LR Švietimo ir mokslo ministerijos patalpose dėl prastų darbo sąlygų ir skatinimo.

Kone kiekvienas mokinys reiškia pretenzijas švietimo sistemai bei tuo metu esančiam ministrui. O švietimu galutinai nusivylę mokiniai labiau linkę emigruoti ir ieškoti laimės kitur arba elgtis dar drastiškiau-mesti mokyklą ir laimės ieškoti kažkur kitur. Negalima teigti, kad toks pavyzdys sektinas. Tačiau jis grindžiamas tam tikra logika, kuri turėtų būti suaugusiųjų išgirsta. Antai gargždiškis Eduardas Pontežis, drastiškai metęs mokyklą, teigia, kad toks jo sprendimas buvęs principo reikalas ir maištas prieš dabartinę švietimo sistemą. Mokytojas – tai profesija, kurios misija aiškinti, įtikinti, apginti savo nuomonę, padėti pasirinkti tai, kas geriausia.

Ar ne per daug, rengiant pedagogus, lavinama jų atmintis, o ne vertybių, veiklos tikslų suvokimas. Tą nepasitikėjimą ir nesugebėjimą pagrįsti savo nuomonės dažnai pastebi spaudos atstovai. Mokykla labiausiai iš visų organizacijų kenčia dėl savitikslių, niekam nenaudingų reformų. Vyresniųjų klasių mokiniai mato nuolankumą diegiamam absurdui – mokinys ir mokykla netenka autoriteto ir pasitikėjimo. Mokiniai orientuoti kažkokiai profesijai sunkiai gali rasti mokyklą pagal norimą profilį.

Koks tavo gyvenimo tikslas?

Pamatyti pasaulį, palikti savo įspaudą ir skleisti pozityvą.

Ar save laikai pasaulio piliečiu?

Paskutiniu metu daug keliavau, būtent kelionės ir leidžia man suprasti, kad visi mes esame labai panašūs. Į kokią šalį benuvažiuočiau, vis tiek surasiu žmogų su panašiais interesais ir ko gero nesunkiai užmegsiu kokį ryšį. Tada aš suprantu, kad pritampu ir, kad bendravimas yra neatsiejamas nuo žmogaus. Žmogus buvo sukurtas visuomenei.

Kaip atrasti savo gyvenimo tikslą, kad jis taptų aiškus?

Skamba labai banaliai, bet, mano manymu, daryti tai, kas patinka, kas atneša malonumą ir tiesiog stengtis būti pozityviam. Viskas ateis su laiku ir pasirodys savaime.

Tu pasirinkai išeiti iš mokyklos, kaip suprasti, kam toks gyvenimo šuolis tau reikalingas?

Mokyklos metimas man buvo principo reikalas. Baigdamas 10 – ąją klasę, vasaros pradžioje, kalbėdamas su draugais užsiminiau, kad norėčiau mesti mokyklą. Nežinau kodėl tada taip pasakiau, atrodo tokios minties lyg ir nebuvo, bet jų reakcija privertė susimąstyti.

Draugams nelabai patiko ši idėja. Na, o kaip sužinojau vėliau, artimiesiems irgi. Sumąsčiau, kad nenoriu sekti paskui visuomenės normas ir kad turiu įrodyti, jog galima ir be mokyklos siekti svajonių ir susikurti gerą gyvenimą. Daug kas bandė perkalbėti, tačiau niekas taip ir nepasakė jokios priežasties kuri priverstų mane persigalvoti.

Jei būtum švietimo ministras pakeistum ką?

Jeigu atvirai, tai net nežinočiau, nuo ko pradėti. Svarbiausia man būtų sukurti kuo psichologiškai jaukesnę aplinką mokiniams švietimo įstaigose. Nors esu pats asmeniškai susipažinęs tik su keliomis, atrodo, drąsiai galiu teigti, kad ši problema aktuali ir kitose mokyklose.

Mokslo metų devintoje klasėje pabaigoje prasidėjo man, asmeniškai, sunkesnis laikotarpis, o 10 klasėje pasiekė pačią viršūnę. Buvo tikrai nepakenčiama. Konkrečios vienos priežasties atrodo nerasdavau, bet į mokyklą eiti būdavo tragedija. Leisdavau ten kiauras dienas, kaldamas informaciją sau į galvą, o tos žinios tuoj pat išbyrėdavo lauk ir niekas man nepaaiškindavo, kodėl aš taip turėdavau daryti. Būdavo sulaukdavau atsakymų: jeigu kažkas nepatinka, kreipkis į švietimo ministeriją, o kartais ir kad savo vaikam galėtum paaiškinti vėliau. Kokiame keistame rate mes gyvename tada? Išmoksti kažką tik tam, kad galėtumėm perduoti savo palikuonims, kurie irgi nežinos, ką daryti su visa ta informacija. Kaip mes, mokiniai, galime žinoti, kodėl visa to mums reikia, kai patys mokytojai, atrodo, nežino.

Man labai sunku išsilieti, nes visa ta sistema man atrodo tokia nevykus, kad lengviau būtų tiesiog pradėti nuo pradžių.

Kodėl verta svajoti garsiai?

Kad žmonės išgirdę mus, mums padėtų. Manau visi esame susidūrę su situacija, kurioje su draugu ar kitu labai artimu žmogumi svajojome apie kažką bendro. Nuostabus reiškinys sutikti žmogų su panašiomis svajonėmis. Tokie žmonės mus praturtina dvasiškai ir padeda judėti į priekį. Dažniausiai kartu kažką pasiekti yra lengviau, nei vienam.

Jei tavęs paklaustų, kas tu esi kaip save pristatytum?

Pasiklydęs menininkas. Man labai patinka šita frazė. Aš nuolatos ieškau įvairių būdų ir skirtingų meno formų, kur galėčiau išsilieti ir išlaisvinti vaizduotę. Šiuo metu pabėgti nuo realybės padeda būtent fotografija, bet ir be jos užsiimu įvairia veikla. Neseniai pradėjau dirbti su medžiu, jau turiu kelis projektus susiplanavęs, o kelis jau netgi pabaigęs. Planuose yra vietos ir muzikai, bet dabar pati pradžia, tai pačiam dar neaišku, kaip seksis.
Kas tau yra dvasingumas?

Man dvasingumas yra kažkas asmeniško, kažkas, ką kiekvienas žmogus jaučia ir supranta giliai širdyje savaip. Tai lyg mūsų vidinė išmintis, kuri mus lydi visose mūsų situacijose.

Nuotraukos asmeninio archyvo


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: