Moteris tarpukariu: idealizuotas motinos paveikslas ir kasdienybė

Lietuvoje imta minėti Motinos diena

Lietuvoje tarpukariu naujai sukurta moderni šventė – Motinos diena, oficialiai pradėta minėti nuo 1929 metų. Dar 1928 m. Kaune vykusioje Moterų konferencijoje buvo pasiūlyta pastatyti paminklą lietuvei motinai. Tais pačiais metais motinai buvo skirtas penktasis žurnalo „Moteris“ numeris.

Tradicijos pirmąjį gegužės sekmadienį švęsti Motinos dieną iniciatore galime laikyti tuometinę Katalikių moterų draugiją. Jos pastangomis 1929 m. kovo 24 d. sušauktame įvairių moterų organizacijų ir spaudos atstovų susirinkime Kaune buvo nutarta Motinos dieną Lietuvoje minėti kasmet pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį. Jai rengti buvo sudarytas komitetas. Motinos dieną studentai vyko į kaimus pasveikinti savo motinų, parapijose padėta organizuoti šventinius minėjimus.

Panevėžyje Motinos dienos šventimą organizavo katalikiškos organizacijos – Katalikų veikimo centro Panevėžio katedros skyrius kartu su Lietuvos katalikių moterų draugijos Panevėžio skyriumi. Šia proga vyko pamaldos marijonų bažnyčioje (dabar – Švč. Trejybės bažnyčia). Vėliau mokytojų seminarijos salėje vykusiame iškilmingame susirinkime kunigas R. Blažys skaitė paskaitą „Didi Motina – garbingas sūnus“. Po to skambėjo dainos, buvo deklamuojami eilėraščiai. Renginio afišoje buvo nurodyta: „Įėjimas be bilietų, bet įeinant prašome aukoti salės išlaidoms (70 lit.) padengti (kas liks bus išdalinta suvargusioms gausingų šeimynų motinoms“.

Kaip 1932 m. Motinos diena švęsta Panevėžyje?

Kasmet Motinos diena minėta gana pompastiškai, į šventės rengimą buvo įtraukiamos mokyklos, moterų draugijos ir bažnyčia.

1932 m. gegužės 1 d. laikraštyje „Panevėžio balsas“ paskelbtas kunigo V. Milvydo straipsnis „Motinos reikšmė“, kuriame vaikus auklėjanti motina pateikiama kaip svarbiausia Tėvynės meilės puoselėtoja, lyg skulptorius iš akmens gabalo iškalanti gražiausias formas. Tame pačiame laikraštyje atspausdintas ir kunigo Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio eilėraštis „Motinai“.

Motinos diena minėta Katedros bei Senamiesčio parapijose. Katedros parapijoje šventė prasidėjo 7 val. ryto šv. Mišiomis. Per sumą (svarbiausios ir iškilmingiausios šv. Mišios) paskelbta, kad šventėje dalyvaus pavasarininkai, o tuojau po pamaldų katedros koplyčioje prof. Pakštas skaitys paskaitą. 17 val. mokytojų seminarijoje paskaitą skaitė kunigas V. Milvydas, po to vyko „Angelo sargo“ vaikų vaidinimas ir „deklamacijos“.

Senamiesčio parapijoje organizuotoje šventėje dalyvavo katalikiškos organizacijos, po pamaldų šventoriuje buvo skaitoma paskaita, o šeštadienį, balandžio 30 d., – vaikai pagerbė motinas.

Motinos atsakomybė auklėjant vaikus

Didžiulė motinos atsakomybė atsispindi ir tarpukario literatūroje. Bene ryškiausias pavyzdys – 1928 m. išleista Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Ragana) knyga „Motyna auklėtoja“. Knygos autorė – išsilavinusi dvaro panelė mokė vaikus skaityti, įvairių žaidimų, dainų ir šokių, taigi gerai juos pažinojo. Remdamasi garsiausių Europos pedagogų veikalais, savo knygoje ji pateikė daug svarbių patarimų vaikų motinoms.

Leidinio įžangoje Juozas Tumas-Vaižgantas, pateikdamas rašytojos, visuomenininkės M. Pečkauskaitės biografijos faktus pabrėžė, kad ji gerai išmano kaimiečių psichologiją, žino apie jų skurdą ir vargą, visada „jautė reikalą tarnauti liaudžiai, neturčiams ir tamsuoliams, padėti motinoms vargą vargti ir šviesti jas“. Taip pat ragino tyrinėti vaikų sielą, pažinti jų individualybę ir ją „sukti tinkamu dvasios lavinimo keliu“.

Knygoje pirmiausia aptariami vaikų auklėjimo tikslai. Motina turi valdyti savo meilę vaikui, stengtis, kad ta meilė nebūtų akla, svarbu žiūrėti į ateitį ir auklėti vaiką protingai. Užuot vaikams krovę turtus, tėvai turėtų rūpintis jų sveikata, kuri yra didžiausias turtas. Pateikia pavyzdį apie gana didelį kūdikių mirtingumą Lietuvos provincijose, atnešantį daug skausmo motinoms: 1921 m. vienoje Lietuvos parapijoje mirė ketvirtadalis kūdikių iki 1 metų amžiaus. Motinos kaltintos, kad nemoka jų auginti, ir nuoširdžiai stengtasi joms padėti.

Dvi vaikų auklėjimo šakos

Marijos Pečkauskaitės knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje kalbama apie kūno, antrojoje – apie sielos auklėjimą. Pabrėžiama, kad abi šakos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.

Pirmoje dalyje aptariami pirmieji vaiko gyvenimo metai, jo apranga, oro, saulės, švaros įtaka sveikatai. Patariama, kaip organizuoti vaikų žaidimus, darbą, miegą, kaip elgtis vaikui susirgus. Pastebima, kad nebereikia kaip anksčiau stipriai vaikų suvystyti, nes laisvas judėjimas labai reikalingas kūnui augti ir stiprėti. Pataria vaikus grūdinti – kad vaikas priprastų prie šalčio, siūloma leisti jam bėgioti basam visą vasarą iki vėlyvo rudens. Autorės manymu, ypač nesveika šiltai vynioti kaklo – sveikiausia, jei kaklas neuždengtas. Tvirtinama, kad kuo šilčiau raišiosime kaklą visokiais šalikais, juo dažniau sirgsime.

Autorė pastebi, kad labai daug vaikų Lietuvoje yra nevalyvi, netgi turtingų ūkininkų. Skatina daryti galą tokiam apsileidimui. Čia pat palygina: Šveicarijoje nepamatysi nė vieno purvino vaiko. Pataria pratinti vaikus valyti dantis kiekvieną vakarą ir pateikia specialių miltelių iš sugrūstų beržinių anglių, persijotų per tankų sietelį, receptą.

Marija Pečkauskaitė, savo knygoje patardama, kaip auklėti vaikų sielą, sureikšmina pačios motinos pavyzdį. Savo vaikams motina turi diegti tikėjimą, paklusnumą, teisumą, skaistybę, artimo, Tėvynės meilę, pagarbą, dėkingumą, mandagumą, tvarką, taupumą, darbą, svetimos nuosavybės gerbimą ir kt.

Tarpukario lietuvės moters idealas

Motinoms per šventes gražių žodžių negailėta – tuomet ypač idealizuotas lietuvės motinos paveikslas. Tai Tėvynės meilės puoselėtoja, ištikima žmona, puiki namų šeimininkė, aktyvi visuomenininkė bei rūpestinga motina, uoli katalikė ir dosni varguolių globėja, siekianti išsilavinimo, atvira grožiui, madai bei modernaus gyvenimo naujovėms. Bet pasibaigus šventiniams renginiams motinoms tekdavo ir vėl grįžti prie gana pilkos realybės.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė