Iš mūsų vargų ir kovų (II)

Atskiro žmogaus gyvenimas lyg akimirka nesibaigiančioje amžinybės tėkmėje. Tačiau ši akimirka gali būti pamokanti. Šiandien prisiminkime vieno Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro – teisininko Petro Klimo gyvenimą ( 1891-1969).

Gimęs vasario 23 d. Suvalkijoje, Marijampolės apskrityje, Kalvarijos valsčiaus Kušliškių kaime. Tėvui buvo 32-33 metai, motinai -25. Petras buvo trečias iš eilės gimęs berniukas. Motinai džiaugsmas buvo nedidelis, tikėjosi mergaitės. Ta diena, kai gimė berniukas, kalendoriuje diena pažymėta šv. Petro- Damijono vardu. Vyresniajam broliui Sergijui ėjo 5 metai, o antrajam tik dveji.

Gimė dūminėje pirkioje, tik vėliau tėvas pasistatė puošnesnį namą. Iš šešių kaimo viensėdžių tėvo ūkis buvo stambiausias. Tėvas Bernardas nebuvo paprastas ūkininkas: buvo išėjęs 4 klases ir mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Tik jo broliui, kuriam buvo lemta ūkininkauti, atsitiko nelaimė: jis iškrito iš medžio ir ant tvoros susižeidęs, mirė. Tėvui teko apleisti seminariją ir pradėti ūkininkauti. Išmokėjęs dalis patėvio vaikams, pradėjo ūkininkauti. Vedė jauną 17 metų mergaitę iš Šilavoto ( Liudvinavo parapija) Eleną Rašytiniūtę su pasoga iš 60 margų ūkio.

Žmona buvo beveik beraštė, bet iš gausaus jaunikių, kurie jai piršosi, išsirinko Bernardą, kuris patikęs pagal puošnią eksklieriko išvaizdą. Jis žiemą vienui vienas atvykęs dvariškose rogutėse. Buvo savimi pasitikintis ir nė kiek nepasimetęs, kai jo žirgas pasukime prie pat „gonkų“ jį išvertė iš rogių…

Tėvai gyveno darniai ir ištaikingai, mėgo svečius ir patys svečiavosi. Tėvas buvo retas kaimo inteligentas, nešiojo miestietiškai krakmolintus marškinius, kaklaraištį, skuto barzdą, skaitė laikraščius, bendravo su knygnešiais, slėpdamas aviliuose lietuviškus leidinius. Jau tada bene pirmoji apylinkėje staugė kuliamoji ir akselinė mašina, pasirodė geležiniai plūgai, mėgindamas pakeisti jaučių traukiamas medines akėčias, o stogus pradėjo dengti „gontais“.Tėvai jau gėrė arbatą su citrina ir romu ir rūkė nenaminio tabako prikimštą pypkę. Gyvenamas namas buvo Petro Klimo pirmųjų dienų būstinė. Nedidelėje pakilumoje buvo keturkapiu sustatyti trobesiai – kluonas, dveji tvartai ir daržinė, dveji svirnai, dar pašonėj plūktinė maltuvė su rūsiais ir dar antras kluonas.

O kiemo viduryje buvo didelis aptvertas daržas. Senas sodas aplinkui šimtamečiais ąžuolais, liepomis ir klevais buvo apklėstas kaip vainiku. Senoviška smailių ąžuolo atskalų tvora, dar medinėmis vinimis sukalta, nuostabiai derinosi su tuo vainiku. Senų išsikerojusių vaismedžių netvarką pildė eilės bičių avilių iš storų stuobragalių išgautų ir sugretintų po šiaudinėmis pastogėmis.Tėvas mylėjo bites ir bitės jį mylėjo: jis jas kopinėjo be dūlio ir be sietelio.

Į krikščionių pasaulį Petrą įleido Kalvarijos bažnyčioje krikšto tėvas Degutis iš Janavos kaimo, tolimas giminaitis iš motinos pusės. Krikšto tėvas sumanė ir užrašė Petrą su diakono Žaliausko valia naujagimių knygose Klimaševskiu. Įdomu, kad nė vienas Petro brolis nebuvo „sulenkintas“ arba „sukatalikintas“. Augo Petras toje viso ko pertekusioje ramybės ir darnumo aplinkoje be didelių ligų ir nuotykių. Didelėje samdinių darbininkų šeimynoje jo tėvai su samdiniais valgė prie bendro stalo ir neatminė Petras tarp jų nei barnių, nei pykčio. Svetimų ir paprastų žmonių rodomas jam meilumas įdiegė jautrumą, nuoširdumą, nepriklausymą nuo socialinės padėties.

O netrukus teko imtis pradžios mokslų Liudvinave ir Kalvarijoje.

1901 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, buvo iš jos pašalintas, bet teismo keliu vėl priimtas į gimnaziją. Baigė gimnaziją 1910 m ir įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Aktyviai bendradarbiavo pirmajame liberalios krypties moksleivių laikraštyje „Aušrinė“, pasirašinėjęs Vabalėlio slapyvardžiu. 1914 m. užbaigė mokslus Maskvos universiteto teisės fakultete. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitete. Vilniuje P. Klimas tapo istoriku – jis pradėjo rinkti medžiagą apie lietuvių tautos etnografinį plotą, bandė nustatyti jo ribas, parodydamas nutautinimo eigą (1916 m. ).

Lietuvių konferencijos (1917 m. rugsėjo 18-22d. ) Vilniuje išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m.Vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vėliau dirbo užsienio reikalų ministerijoje įvairiose pareigose. 1920-1923 m. buvo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto dėstytojas. 1921 m. sukūrė šeimą su Brone Mėginaite, Juozo Tumo – Vaižganto sesers Severijos dukra. Universitete skaitė Lietuvos istorijos kursą. 1936 m. išleistoje

A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ P. Klimas rašė apie nepriklausomos valstybės atstatymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį.

Nuo 1923 m. tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, 1925-1940 m. Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Buvo faktiškasis „Lietuvos aido“ redaktorius, parašė mokslo veikalų iš istorijos, politikos.

Vokiečiams artėjantprie Paryžiaus, P. Klimas pasitraukė į Bordo, vėliau į Viši. Skaudžiai išgyveno 1940 m. vasarą Lietuvos valstybingumo netektį. Rugpjūčio 4 d. įteikė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos sovietinės okupacijos.

1943 m. rugsėjo 18 d. vokiečių gestapas Petrą Klimą suėmė Prancūzijoje ir įkalino 9 mėnesiams kalėjimuose. 1944 m. kovo mėn. buvo išsiųstas į Lietuvą, kurį laiką kalėjo Kauno kalėjime ir netrukus buvo paleistas.

Nespėjusį atsigauti nuo kalėjimų kančių, sovietų valdžia žymų diplomatą 1945 m. suėmė, nuteisė ir ištrėmė. Kalėjo 10 m. Čeliabinsko srities lageryje. Dirbo žemkasiu, dailide. Sugrįžo iš tremties 1954 m. pradžioje palaužtos sveikatos. Virš 12 metų jis buvo atskirtas nuo šeimos, pasilikusios Paryžiuje, apie kurią neturėjo jokių žinių. Dvasiškai liko nepalūžęs, jo atmintis buvo puiki, bet skaityti ir rašyti negalėjo dėl padarytos akies operacijos. Žmona mirė Grasse, Petų Prancūzijoje, 1957 m. Duktė Eglė bandė parsikviesti tėvą į Prancūziją, bet nesėkmingai.

Sunkus ir sudėtingas P. Klimo likimas panašus į visos lietuvių tautos likimą. Iki gyvenimo pabaigos išliko valstybininku. Petras Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1990 m. Lietuvoje išleista viena reikšmingiausių Petro Klimo knygų „Iš mano atsiminimų“, 1991 m. –„Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 19919-1940 m“. Jo gyvenimas yra tikro tarnavimo Lietuvos valstybei pavyzdys.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas.